Kaip aš ūsuotą kjūtulą gaudžiau…arba kitaip tariant šamo žvejyba.
Vienos parodos metu madam žvejybos ekspertė Marytė iš Himeji piies apylinkių į ausį pakuždėjo, kad pavasarį kuomet pradedami sodinti ryžiai ir atidaromi drėkinimo liukai galima pagauti rimtus šelmius, ūsuotuosius šamus. Žinau, kad Marytės žodžiu tikėti verti. Pas ją jei žuvis mažesnė nei iki alkūnės vertinamas kaip mailius. Nuo to laiko mane apniko fetišas šamams.
Nusipirkau šamų žvejybai skirtą žurnalą, peržiūrėjau tuntą Youtube vaizdelių, perskaičiau įvairiausius žvejų forumus ir nusprendžiau – šamas mano pavasrinės žvejybos tikslas. Ekipuotei iki pilnos laimės trūko tik šamams skirtų voblerių ir irklakojų, kažkokie įrengimai su propeleriais. Labiausiai sužavėjo tokie į baltas kirmėles panašūs vobleriai. Jaunystėje kasdamas bulves tokius su mielu malonumu tarp dviejų akmenų pasidėjęs traiškydavau. Nusimatė smagi žvejyba.
Tiesa, žmona mane bandė paprotinti. Sakys – Andriau, juk čia Tamagawos šamas, aš šitos nesąmonės tikrai nevalgysius. Ech tos moterys. Ką jos išmano apie delikatesus.
Sakau, nori aš tau mįslę – kas bendro tarp Tamagawos upės šamo ir dzūkiško bobausio. Hmm, krapšto galvą žmoną.
Išsišiepes dikuotuoju atsakymą – ir vienas ir kitas valgomas tik reikia keturis kartus nuvirti.
Taip forumai rašo, kad japoniškas šamas turėtų smirdėti tepalu, dumblu ar dar kažkuom.
Išpindėję japonai, pripratę prie jūrinės žuvies tai ir rašinėja tokias nesąmones, – misliju grožėdamasis vobleriu. Niekas dar nuo šamo nenumirė – pakartojau žmonai antrą gyvenimo tiesą.
Turėdamas patirties, kad jp bet kur prie vandens telkinio nenueisi, nors googlė rodo, kad vandens pilna bala. Realybėje nuvykus prieš akis išvysti spygliuotas tvoras, betoninius krantus, ar lentutes su užrašu privati valda.
Pasigooglinu ir nusprednžiu šturmuoti šalimais tekančią vieną didesnių Tokijo upių Tamagawa. Googlė skelbia, kad kai kuriose tos upės vietose šiais metais pagauta aštuoniasdešimt cm ūsuotieji pabaisos. Ok, galvoju upė pažįstama reik lėkti.
Ir kai sutemos pradėjo gaubti Tokijo bokštus išvykau į medžioklę.
Tačiau kaip ir visada susidūriau su negailestinga realybe. Jau nuvažiavus į pirmą vietelę, prieš savo akis išvystu stulpus, tokius kaip dabar įprasta stabdyti teroristų trotilo prikrautas maišinas.
Kasyk sliekui pažastį, bet prie upės nenusileisi.
Tada man dar galvoje nesuvirino, kad ir kitur išvysiu žymiuosius stulpus.
Sėdu į savo mažulę ir pasileidžiu žemyn upe. Važiuoju pakrante jau gal kokį dvidešimt kilometrų ir dairausi kur koks privažiavimas prie upės ar stovėjimo aikštelė. Jabytute, jokio privažiavimo ir tik vienoje atkarpoje neoninės lempos skelbia P. Traukiu savo išmanųjį ir atsidares žemėlapius pasižymiu išganingą vietą. O gal prireiks.
Nuojauta kužda, kad kelionė palei Tamagawos krantus nusimato ilga, tad pasileidžiu juodą orchidėją ir įjunges ilgas šviesas traliuoju palei krantinę.
Pakeliui į galvą šauna išganinga mintis, kad reikia lėkti prie tilto kitam upės krante. Žinau, kad kažkur už dvidešimt kilometrų turi būti tiltas ir nuvažiavimas prie jo. Kažkada ten buvau atvykes karpininkų žvejybos turnyro dalyviams įteikti dovanų. Suku baranką į dešinę ir svajodamas apie būsimą susitikimą su ūsuotuoju, lekiu link išsvajoto tilto tuo pačiu žvairuodamas kitų potencialių vietelių kur galėčiau prisišvaruoti.
Kilometrai lėtai suka valsą, o aš yriuosi link savo super vietelės. Pakeliui užfiksuoju dar keletą parduotuvių stovėjimo aikštelių kuros taikant planą B galėtų tapti mano žvejybinės ekskursijos išsigelbėjimo ratu. Pagaliau tolumuoje išnyra didysis tiltas kurioje kairėje pusėje golfo laukai. Taip, šalia upės miesto viduryje yra įrengtas aštuonių duobučių golfo aikštynas. Niekur super, toks sakyčiau pradedantysiems kamuoliuką pastumdyti. Po perkūnais, įvažiavimas į golfo bazę irgi užblokuotas stulpais. Bloga nuojauta kužda, kad prie tilto nenusileisiu.
Įveikiu paskutinius penkis šimtus metrų ir regiu kaip tolsta mano žvejybinės svajos. Įvažiavimas užblokuotas. Mintyse nusikeikiu, – nuokrušos. Po septintos valandos vakaro, o gal ir anksšiau, prie vandens nusileisti misija neįmanoma.
Greitai galvoje perkratau parduotuvių stovėjimo aikštelių sąrašą. Ok, mąstau, suksiu į vaikų rūbeliais prekiaujančios parduotuvės aikštelę. Šalimais dar yra “patogi parduotuvė” (nedidelės parduotuvėlės dirbančios visą parą). Tiesą pasakius kito pasrinkimo nėra. Nuvažiavus pakrante trisdešimt kilometrų tai vienintelė padoresnė aikštelė. Suku vairo baranką atgal.Ten tai jau tikrai prakeikti stulpai nestovi.
Įsuku į stovėjimo aikštelę. Ką darom? Žvejyba vis tiek užtruks porą valandų. Šiandien gavau žmonos indulgenciją žvejybai, tai galiu sau leisti prabangą porą valandų pašvaistyti meškiarykotį. Tačiau palikti mašiną aikštelėje porai valandų nekažką. Taip, garsiai tariu, reik nusipirkti onigiri (ryžių užkandukai, susukti į jūros dumblį.). Jeigu ką aš klientas, kuris nusprendė porą valandų pailsėti aiktelėje.
Metas apsidairyti kokia publika susirinkusi aplinkui. Šalimais stovi mažutis Suzuki su užtrauktom užuolaidom ir lengvai aprasojusiais langais. Turbūt kažkas gyvena. Aikštelėje dūmą pešą trys taksistai. Šietie nekensmingi, parūkys ir vėl į kelią. Pas visus sudėtas GPS, tai centriukas mato, kad tu rūkai, kada sysioji, centriukas visagalis. Situacija kontroliuojama – reziumuoju ir žirglioju į automobilio galą išsitraukti savo žvejybos padargų.
Pirmiausiai liemenė. Aaa, šitą specialiai pirkau. Dabar atrodau kaip Rembo, tik apskarstęs visokiais vobleriais, čiuptuvais, žirklėm, peiliais ir pan. Stveriu meškerykotį ir pirmyn į kovą.
Vikriai perbėgęs kelią išsitruakiu neseniai iš deeperio gautą super lempą. Na tai kaip tie du šimtai metrų ima? Tvarkoje, dirba kaip bitutė. Apsišviečiu savo palocius tik dyrst kairėn, o ten kad tave kur uošvė raitoji, tiesiai į mane įsisteibelėjuosios dvi akys. Nei krust. ŪŪŪ, zgyn vedma – kartoju Baubo herojaus užkeikimą. Dar porą sekundžių ir nelabasis meškėnas pasipusto padus į laukus. Žengiu pirmyn nors ir ne tokiu tvirtu žingsniu.
Pagaliau nusileidžiu prie vandens. Matau takas pramintas, vadinasi kažkas žvejoja. Gerai. Jei kažkas žvejoja, vadinasi ir man gali nusišypsoti laimė. O dar šiandien po škvalo, vandens lygis kažkiek pakilęs. Kažkur skaičiau, kad šamui turėtų patikti. Tai ką draugai, mąstau, septyniadešimtinis šamas garantuotas.
Švyst voblerį. Smagu. Tuo tarpu pliumpt pliumt už dviejųjų metrų kairėje. Jabytute. Vos širdis ties kulnais nenusirito. Kažkaip tamsoje, už trijų šimtų metrų nuo civilizacijos rega ir klausa dirba intensyviu režimu. Nieko nieko drąsinu save. Turbūt šamas atplaukė. Aš tą vobleriuką vėl švyst link garso ištakų. Aišku nepataikau. Kažkur į žoles numečiau. Tuo tarpu ir vėl pliumpt pliumpt, šį kartą dešinėje. Aha, dabar tu jau nuskuodei į dešinę. Kol aš vaikausi savo šamą. Dangų aptraukia debėsys. Šūdas nieko nesimato, bet jei lempą uždegsiu irgi ne kažką, – išbaidysiu savo šamą. Aš vėl švyst voblerį. Yra. Ai, už šakos vidutyje upėje užsikabino. Tuo tarpu palei kojas man vėl kažkas tik pliukšt pliukšt. Jabytute. Ne ne, nervams tai nepadeda. O jeigu tas šamas su savo ūsais man už kojos ir kaip anakonda nusitemps į upės gelmę – kyla vaizdiniai.
Kaip tik tuo metu prisimenu karpinikų pasakojimą apie Tamagawa upės karpių žvejybą. Pamenu vienas klubo narys godžiai traukdamas cigaretę pasakoja jaunėliui karpininkui.
Sako – aš tai naktim skirtingai nuo kitų karpininkų toje vietoje nežvejoju. Pūsdamas dūmą porija toliau, – guliu aš naktį palapinėje laukdamas kibimo. Kažkaip šiandien jaukas dar nespėjo sudribti. Einu pasižiūrėsiu kaip mano sistemėlės. Nusliūkinu prie meškerių, pritupiu ir bandau įvertitni aplinką. Tuo tarpu girdžiu prie dešinės ausies laibas mergaitės balselis “tėte eime pažaisti”.
Usainas Boltas 100 metrų bėgo per 9,58s sekundes. Aš tuo metu savo 100 metrų iki mašinos nuskridau per kokias 5 sekundes,- rimtu vedu porina karpininkas žvejys.
Nu jo – sako jaunėlis, yra žmonių kurie jautrūs paklydusioms sieloms.
Tai ką man dabar daryti misliju mėtydamas voblerį ir dairydamasis po kojomis ar neišlinto šamo ūsas. Kažkaip susipakuoti nelygis, tačiau tęsti naktines kančias irgi darosi nesmagu.
Ech, galiausiai palūžtu susipakuoju ir greitu žingsniu patraukiu atgal link civilizacijos. Šį kartą nei ūso nei uodegos. Laukite tęsinio.
Šiame straipsnyje pasakoju apie didžiausią savo gyvenimo laimikį.
