Fukuoka šeštas pagal dydį Japonijos miestas (2,5 mln.) ir antras pagal dydį uostamiestis po Jokohamos. Miestas pastatytas palei Hakatos įlankos pakrantę ir nuo senų laikų yra tarptautinės prekybos centras. Ši vietovė nuo seno laikoma šalies vartais, nes tai artimiausias taškas tarp pagrindinių Japonijos salų prie žemyninės Azijos dalies. Nors žmonės šioje teritorijoje gyveno nuo Džomon laikotarpio dėl palyginti didelio atstumo nuo Kioto, Osakos, o vėliau – Edo (Tokijo) socialinių ir politinių centrų Fukuoka įgijo savitą vietos kultūrą ir tarmę kuri išliko iki šių dienų.
1268 m. mongolų imperijos Kublajus Chanas atkreipė dėmesį į Japoniją. Japonija savo istorijoje pirmą kartą patyrė rimtą išorinį spaudimą. Pirmiausia Kublajus Chanas pasiuntė pasiuntinį į Japoniją, kad šis priverstų šogunatą pripažinti chano siuzerenitetą, tačiau Kamakuros šiogūnatas atsisakė. Vėliau Mongolija ne kartą siuntė pasiuntinius kiekvieną kartą ragindama šiogunatą priimti jų pasiūlymą, bet kaskartą nesėkmingai.
1274 m. Kublajus Chanas surengė invaziją į šiaurinę Kiušiu salos dalį su 900 laivų laivynu ir 33 000 karių, įskaitant karius iš Korėjos pusiasalio. 1274 m. ši invazija žlugo dėl stiprių audrų. Po 1274 m. bandymo įsiveržti japonų samurajai pastatė 20 km ilgio akmeninę užtvarą, ribojančią Hakatos įlankos pakrantę dabartiniame Fukuokos mieste. Siena, kurios aukštis 2-3 m, o pagrindo plotis – 3 m, buvo pastatyta 1276-1777 m.
1279 m. Kublajus į Japoniją pasiuntė dar vieną pasiuntinį. Tuo metu aštuntuoju regentu buvo Hojo Tokimune iš Hojo klano (1251-1284). Jis ne tik atsisakė pasiūlymo, bet iškvietęs juos į Kamakuros miestą nukirto penkiems mongolų pasiuntiniams galvas. Įsiutęs Kublajus 1281 m. sutelkęs 140 000 karių ir 4 000 laivų surengė dar vieną puolimą Fukuokos prefektūroje. Japonų gynėjai kurių buvo apie 40 000 neprilygo mongolams ir mongolų pajėgos pasiekė Dazaifu 15 km į pietus nuo Fukuokos miesto. Tačiau japonams vėl padėjo nepalankios oro sąlygos. Šį kartą taifūnas sudavė triuškinantį smūgį mongolų kariuomenei ir sutrukdė invaziją.
Būtent šis taifūnas pradėtas vadinti kamikadze (Dieviškuoju vėju) ir iš jo kilo terminas “kamikadzė”, kuriuo Antrojo pasaulinio karo metais vadinti savižudiški Japonijos imperijos karinių lakūnų išpuoliai prieš sąjungininkų karo laivus.
Modernaus miesto įkūrimas (1889 m.)
Fukuoka anksčiau buvo galingųjų Čikuzeno provincijos daimio rezidencija ir vaidino svarbų vaidmenį viduramžių Japonijos istorijoje.
Šiuolaikinis miestas buvo suformuotas 1889 m. balandžio 1 d., sujungus buvusius Hakatos ir Fukuokos miestus. Istoriškai Hakata buvo uosto ir pirklių rajonas, labiau susijęs su rajono kultūra ir šiandien tebėra pagrindinis komercinis rajonas. Kita vertus, Fukuokos rajone gyveno daug samurajų, Ssenoji Fukuoka yra pagrindinis prekybos rajonas, dabar vadinamas Tendžinu.
Kai Hakata ir Fukuoka nusprendė susijungti buvo sprendžiama dėl naujojo miesto pavadinimo. Iš pradžių buvo pasirinkta Hakata, tačiau grupė samurajų įsiveržė į susirinkimą ir privertė susirinkusiuosius pasirinkti Fukuokos pavadinimą. Tačiau Hakata vis dar vartojama kalbant apie Hakatos miesto rajoną ir labiausiai žinoma kalbant apie miesto traukinių stotį – Hakatos stotį – ir dialektą – Hakata-ben.
Fukuoka iš trijų pusių ribojasi su kalnais kurie supa Hakatos įlanką, ošiaurėje atsiveria į Genkai jūrą. Nuo Tokijo ji nutolusi 1100 km. Artimiausias užjūrio regionas yra Busano metropolinis miestas Pietų Korėjoje. Atstumas iki Busano yra apie 180 km.
Fukuoka yra Kiušiu regiono ekonominis centras. Ekonomika daugiausia orientuota į paslaugų sektorių. Tai taip pat didžiausias startuolių miestas Japonijoje ir vienintelė ekonominė zona startuoliams. Čia teikiamos įvairios startuoliams skirtos paslaugos, pavyzdžiui, startuolių vizos, mokesčių lengvatos ir nemokamos verslo konsultacijos. Fukuoka pasižymi aukščiausiu verslo iniciavimo rodikliu Japonijoje. Didžioji dalis regiono sunkiosios gamybos vyksta netoliese esančiame Kitakiušiu mieste.
Didžiosios Fukuokos, Fukuokos metropolinės zonos, BVP sudaro apie 100 mlrd. dolerių. Fukuoka yra pagrindinis Fukuokos-Kitakyushu metropolinės zonos kuri yra ketvirta pagal dydį Japonijos ekonomika ekonomikos centras. Apskaičiuota, kad nuo 2014 m. šios teritorijos BVP pakoreguotas pagal perkamąją galią yra didesnis už tokių metropolinių zonų kaip Melburnas, Kvala Lumpūras, Viena, Barselona ir Roma.
Hakata Gion Yamakasa festivalis
Hakata Gion Yamakasa (博多祇園山笠) festivalis švenčiamas liepos 1-15 d. Hakatoje. Šventės centras yra Kušida šventykla. Festivalis garsėja Kakiyama, kuris sveria apie vieną toną ir yra nešamas po miestą kaip plūdurų lenktynių dalis. Manoma, kad festivaliui jau daugiau kaip 770 metų ir kasmet jis sutraukia iki milijono žiūrovų. 1979 m. jis buvo paskelbtas svarbia nematerialia Japonijos liaudies kultūros vertybe.
Yamakasa plūdurai skirstomi į dvi grupes. Kakiyama – tai mažesnės nešiojamos plūduriuojančios plūdės kuriomis lenktyniaujama po visą miestą, o Kazariyama – stacionarios plūduriuojančios plūdės, statomos iki 13 metrų aukščio ir dažnai vaizduojančios istorinius ar mitinius Japonijos kultūros įvykius. Iš pradžių Kakiyama ir Kazariyama buvo vienas ir tas pats renginys. Tačiau 1898 m. kai Hakatoje buvo nutiestos elektros linijos Yamakasa buvo išskaidyta.
Vyrų komandos (moterims, išskyrus mažas mergaites, neleidžiama dalyvauti), atstovaujančios skirtingiems miesto rajonams, įamžina šventiko kelią lenktyniaudamos tarpusavyj iš anksto nustatyjoe trasoje ant pečių nešdamos kelis tūkstančius kilogramų sveriančius plūdurus. Visi dalyviai dėvi šimekomi (kitose Japonijos dalyse vadinamus fundoši) – tradicinius klubų apdangalus.
Kiekvieną dvi savaites trunkančio festivalio dieną vyksta specialūs renginiai ir treniruočių važiavimai, kurių kulminacija – oficialios lenktynės, vykstančios paskutinį rytą prieš aušrą. Dešimtys tūkstančių žmonių išsirikiuoja gatvėse palaikyti komandų. Festivalio metu daugelyje Fukuokos rajonų galima pamatyti vyrus, vaikštančius su ilgais happi apsiaustais, pažymėtais skiriamuoju jų komandos ženklu, ir avinčius tradicinius geta sandalus. Šie kostiumai dėvimi su pasididžiavimu ir laikomi tinkama apranga net oficialioms progoms, pavyzdžiui, vestuvėms ir kokteilių vakarėliams, festivalio metu.
Hakata Dontaku festivalis
Hakata Dontaku – tai festivalis, rengiamas kasmet Auksinės savaitės metu gegužės 3-4 d. .
Festivalyjei dalyvauja daugiau kaip 650 grupių, 33 000 atlikėjų ir daugiau kaip 2 mln. žiūrovų. Hakata Dontaku yra vienas garsiausių ir didžiausių festivalių Japonijoje. Be to, tai ir vienas iš trijų didžiausių festivalių Fukuokoje. Du kiti populiarūs festivaliai Fukuokoje yra “Hakata Gion Yamakasa” ir “Houzyouya”.
Šį festivalį sudaro dvi pagrindinės dalys – paradas ir spektaklis. Vyrai ir moterys, nepriklausomai nuo amžiaus, eina gatvėmis apsirengę įvairiais kostiumais, groja instrumentais, kiti pliauškia ryžių šaukštais šiamoji. Festivalio metu mieste įrengiama daugiau kaip 30 scenų ir pasirodymų vietų.
Žodis “Dontaku” kilęs iš olandų kalbos žodžio “zondag”. “Zon” reiškia saulę, o “dag” – dieną. Pats žodis “zondag” reiškia sekmadienį arba šventę. Dontaku pavadinimą šventei suteikė Meidži vyriausybė 1879 m.
Hakatos Dontaku ištakos vadinamos Matsubajaši. Matsubayashi buvo skirtas švęsti senuosius Naujuosius metus (Mėnulio Naujieji metai). Tai buvo dievų, atnešančių laimę naujiems metams, pasveikinimo renginys. Matsubayashi tradiciškai vyko Kiote ir paprastai žmonės lankydavosi valdovo pilyje kad sušoktų tradicinį šokį. Palaipsniui šventė išplito po visą šalį, o galiausiai atkeliavo ir į Hakatą. 1179 m. prasidėjo Hakatos Matsubayashi istorija.
Pagrindinė Hakata Matsubayashi idėja Edo laikotarpiu (1603年～1868年) buvo ta, kad daug samurajų lankėsi Fukuokos pilyje, kurioje buvo įsikūręs Fukuokos han klanas. Fukuoka han buvo visų Fukuokos samurajų viršūnė, todėl samurajai lankydavosi pas juos norėdami parodyti pagarbą per Naujuosius Mėnulio metus. Tai buvo tarsi didžiulė šventė, prie kurios prisijungdavo ir miestiečiai. Tačiau 1872 m. gubernatorius ją uždraudė, nes valdžia nenorėjo, kad žmonės švaistytų pinigus šiam renginiui, o tikėjosi, kad žmonės daugiau pinigų panaudos imperatoriaus gimtadieniui švęsti.
Po septynerių metų, 1879 m. Hakata Matsubayashi vėl buvo pradėtas rengti ir pakeistas pavadinimas į “Hakata Dontaku”. Buvo pasakojama, kad pasikeitė ne tik pavadinimas, bet ir renginio data bei stilius. Tai nebebuvo Mėnulio Naujųjų metų šventė. Nuo 1949 m. Hakata Dontaku vyksta kasmet gegužės 3-4 d.
Renginių tvarkaraštis
Gegužės 2 d.
Hakata Dontaku yra 2 dienų renginys, tačiau gegužės 2 d. nuo 16:30 iki 20:30 val. vyksta atidarymo vakaras. Tą vakarą koncertuoja grupė “Dontaku Tai”.
Gegužės 3 d.
Pirmoji Hakata Dontaku diena. Festivalis prasideda Dontaku ištakomis Matsubajaši paradu. 3 laimės dievai jodinėja žirgais ir vaikšto po Fukuokos miestą taip kaip istorijoje tai darė pirmieji Matsubajaši.
Tūkstančiai atlikėjų šokdami eina pagrindine gatve vadinama Meidži gatve. Žmonės dėvi įvairius kostiumus ir pliauškia ryžių šaukštais, groja instrumentais, dėvi kaukes. Gatvės pilnos atlikėjų ir žiūrovų.
Gegužės 4 d.
Antroji Hakata Dontaku diena. Tvarkaraštis beveik toks pat kaip ir pirmąją dieną. Kadangi tai paskutinė diena renginio kulminacija tampa visų dalyvių šokis.
Yatai (mobilūs maisto prekystaliai)
Yatai (屋台) – tai nedidelis mobilus maisto kioskas arba pavadinkime prekystaliu kuriame paprastai prekiaujama ramenu ar kitu gatvės maistu. Pavadinimas pažodžiui reiškia “parduotuvės stendas”. Stendas pastatomas anksti vakare ant pėsčiųjų takų ir pašalinamas vėlai vakare arba anksti ryte.
Nors kilnojamieji maisto kioskai atsirado XVII a., yatai išpopuliarėjo ir paplito Meidži laikotarpiu (1868-1912 m.). Ttai buvo iš medžio sukonstruoti dviračiai stumdomi vežimėliai, kuriuose įrengti virtuvės prietaisai ir sėdimos vietos. Vežimėlio rankenos ir sėdimoji dalis vežimėlyje susilanksto, akd būtų galima patogiai pervežti iš vienos vietos į kitą. Vežimėlio matmenys paprastai yra 3×2,5 m. Yatai buvo populiarūs Antrojo pasaulinio karo metais ir po jo, tačiau prieš 1964 m. Tokijo olimpines žaidynes Japonijos valdžios institucijos, motyvuodamos susirūpinimu dėl maisto saugos įvedė papildomus ribojimus.
Yatai paprastai yra siūlo įvairius tradicinės japonų virtuvės patiekalus tokius kaip ramen, gyoza ir tempura. Galima įsigyti alaus, sakės ir šiočiu.
Yatai kilę iš maisto prekystalių įkurtų prie budistų šventyklų V-VII a. Istorikai teigia, kad šiuolaikinių yatai ištakos siekia Tokugavų laikotarpį, kai dvariškiai dažnai keliaudavo tarp sostinės ir savo namų. Keliaudami yatai maisto prekystalių vežimėliuose galėjo lengvai pavalgyti negaišdami daug laiko.
Yatai trumpam atgimė XX a. 9-ajame dešimtmetyje, kai dėl industrializacijos ėmė trūkti ryžių ir ūkininkai plūstelėjo į miestą. Didelės pramonės darbuotojų pajėgos miestų centruose skatino yatai plėtrą. Taip pat atsirado prekystalių kur maistą gamino užsieniečiai atvykę į Japoniją iš okupuotų šalių tokių kaip Taivanas ir Korėja. Po Japonijos kapituliacijos 1945 m. yatai suklestėjo, nes Japonija atkūrinėjo savo ekonominę infrastruktūrą ir sparčiai industrialiavosi traukdami milžiniškus darbuotojų srautus į centrinius miestus. Vėliau netgi prasidėjo yatai standartizacijos era. Korporacijos, matydamos ekonominę galimybę, XX a. šeštajame dešimtmetyje pradėjo pardavinėti “paruoštus” yatai vežimėlius mainais už dalį pardavimų.
Japonijos ekonomikai klestint daugelis yatai virto parduotuvėmis. Yatai paskatino kelių rameno tinklų tokių kaip Harugiya Ramen Tokijuje ir Ide Shoten Vakajamoje atsiradimą.
Praėjusio amžiaus Septintajame dešimtmetyje žiniasklaida dažnai vaizdavo yatai kaip savotišką pabėgimą nuo verslo pasaulio spaudimo. Žiniasklaida romantizavo aprašydama samdomus darbuotojus kurie atsisakė verslo karjeros, kad galėtų dirbti su stumdomais vežimėliais.
Šiuolaikinis yatai kultūros centras yra Nakasu ir Tenjin rajonai Fukuokos prefektūros Fukuokos mieste. Kadangi visoje Japonijoje yatai taisyklės buvo įgyvendinamos vietos lygmeniu Fukuokos yatai operatoriai įkūrė prekybos asociaciją ir sugebėjo pakovoti už savo teises. Visgi netgi Fukuokos prefektūroje nuo 1960 m. vežimėlių skaičius sumažėjo nuo 450 iki vos 100. Šį procesą paspartino 1994 m. įstatymas kuriame nustatyta, kad operatoriui išėjus į pensiją yatai turi būti perduoti tiesioginiam palikuoniui arba uždaryti. Tačiau Fukuoka sušvelnino šias taisykles ir neseniai paskelbė, kad nuo 2019 m. bus galima gauti 14 naujų licencijų.
Idomi istorija apie yatai Vakaki mieste Kumamoto prefektūroje. Vakaki mieste išliko vienintelis yatai, turintis paskutinę prefektūroje likusią yatai licenciją. Kai savininkas išeis į pensiją, Kumamoto yatai kultūra baigsis. Savininkė patiekia oden ir įvairių gėrimų. Ji turi nuolatinių klientų ir priima užsieniečius. Savininkė dažnai juokauja, kad turi brangiausią tualetą iš visų Kumamoto restoranų, nes klientai naudojasi vietos parke esančiu tualetu, kuris buvo pastatytas už daugiau nei 10 000 000 jienų (apie 90 000 JAV dolerių).
Tonkotsu ramen
Tonkotsu ramen nepainiokite su japonišku keptu kiaulienos patiekalu tonkatsu. Tonkotsu ramen (豚骨ラーメン) – ramen makaronų patiekalas kilęs iš Fukuokos.Tonkotsu ramen sultinio pagrindą sudaro kiaulienos kaulai, o tonkotsu (豚骨/とんこつ) japonų kalba reiškia “kiaulienos kaulai”. Sriubos sultinys ruošiamas ilgą laiką (iki aštuoniolikos valandų) vandenyje verdant kiaulienos kaulus. Sultinys paprastai būna drumstas. Papildomi sultinio ingredientai gali būti svogūnai, česnakai, porai, imbieras, kiaulienos nugaros riebalai, aliejus ir vištienos skerdenos. Tokotsu ramen be makaronų kurie išverdami atskirai dar gausiai naudojami virti kiaulienos griežinėliai čiašiu, o papildomi ingredientai gali būti kombu jūros dumbliai, kikurage grybai, čili pupelių pasta, sezamo sėklos ir kiti. Tonkotsu ramen darvadinamas Hakata ramen, nes Hakata yra istorinis centrinės Fukuokos dalies pavadinimas. Iš pradžių Tonkotsu ramen buvo ruošiamas kaip nebrangus ir lengvai paruošiamas greitas maistas darbininkams žuvų turguose. Šiuo metu tokotsu ramen populiariausias ramen patiekalo tipas užsieniečių tarpe.
Motsunabe
Motsunabe (もつ鍋) – japonų virtuvės patiekalas iš jautienos ar kiaulienos ir vištienos subproduktų. Motsunabe sriubai dažniausiai naudojami jautienos viduriai, tačiau gali būti naudojami ir įvairūs subproduktai.Tai populiarus troškinys ruošiamas įprastame dideliame puode arba specialiame japoniškame nabe inde. Į nabe puodą supilama sriuba, paruošti jautienos ar kiaulienos subproduktai ir šiek tiek pavirinama. Vėliau dedama kopūstų ir laiškinių česnakų. Sriubos pagrindas paprastai būna sojų padažas su česnaku ir čili pipirais arba miso. Baigius valgyti mėsos gabaliukus patiekalo užbaigimui į puodą sudedami ir verdami makaronai. Makaronai išvirti sriubos sultinyje yra tikras gardumėlis.
Iš pradžių motsunabe buvo Fukuokos patiekalas, tačiau XX a. 9-ajame dešimtmetyje kai kurie restoranai išplito Tokijuje. Fukuokoje motsunabe išlieka itin populiarus patiekalas.
Nanzo-in
Nanzo-in (南蔵院) – šingonų budistų šventykla Sasaguri mieste Fukuokos prefektūroje. Ji išsiskiria bronzine gulintį Budą vaizduojančia statula kuri kaip teigiama, yra didžiausia bronzinė statula pasaulyje. Atsigulusio Budos statula, vadinama Nehanzo yra 41 m ilgio ir 11 m aukščio, sveria beveik 300 tonų. Statula vaizduoja Budą mirties akimirką arba įžengimą į nirvaną. Skulptūros viduje po plytomis siaurame koridoriuje saugomas smėlis iš kiekvienos iš 88 šventyklų sudarančių Šikoku piligrimų kelią.
Kasmet šimtai budistų susirenka valyti statulo naudodami bambuko lapus pririštus prie penkių metrų ilgio stulpų.
Iš pradžių Nanzo-in buvo įsikūręs ant Kojos kalno, tačiau 1886 m. vietos antibudistiškai nusiteikusi valdžia pagrasino šventyklą sunaikinti. 1886 m. visuomenės protestai paskatino dešimtmetį trukusias pastangas perkelti šventyklą į Sasaguri. Nanzo-in yra pagrindinė vieta tarp 88 šventyklų, sudarančių Sasagurio piligriminį maršrutą, vieną iš trijų garsių pėsčiųjų piligriminių maršrutų Japonijoje.
Kaip skelbia legenda kartą vienas vyriausiasis Nanzo-in šventikas, padėjęs savo bilietą šalia Daikoku dievybės statulos, laimėjo loterijoje. Šventykla tvirtina, kad ir kiti, kurie dėjo panašias pastangas, laimėjo loterijoje, todėl šventykla kelia asociacijas su sėkme ir loterijos bilietais.
Kita įdomybė ta, kad Nandzo šventykloje yra 4315 nokotsudo vietų, kuriose laikomi mirusiųjų kaulai. Šventykloje taikoma netradicinė mokesčių už palaikų laikymą struktūra kuri yra atvira visoms budizmo sektoms taip pat ir šintoistams. Įprastai budistų šventyklos ima mėnesinį mokestį už mirusiųjų kaulų laikymą. Po nustatyto laiko šie kaulai sunaikinami. Tuo tarpu Nanzo-in taikomas vienas mokestis už palaikų saugojimo laikotarpį kuris apima 200 metų.
