Pradėkime nuo bendresnio žvilgsnio į darželių sistemą Japonijoje. Iš karto pasakysiu, kad nepretenduoju kalbėti apie visus JP darželius ir skirtingus regionus, nes kaip ir pas mus Skuodo darželių sistema su žymiąja teta ir jos fraze “Baikit, nemanau”, ar Vilniaus edukacijos sistema yra dvi skirtingos planetos. Visgi bendra kalbant pirmiausiai JP reikia išskirti du darželių tipus. Jočien (yochien) ir hoikuen. Jočien yra skirtas vaikams kurie lanko darželį ne pilną dieną. Kaip taisyklė vaikų mamos yra vadinamos namų šeimininkės, kurių net veikla yra vadinama šiufu sangyo, t.y. Namų šeimininkių pramonė. Tokio tipo darželiuose vaikai nėra maitinami, vadinasi tėvai turi paruošti ir įdėti pietų dėžutes. Taip pat vaikai iš tokio darželio yra paimami tuoj po pietų, kai kada ir autobusiukai išvežioja po tam tikrus taškus. Esmė yra ta, jog toks darželis skirtas vaikams kurių vienas iš tėvų nedirba, tačiau nori pirmą dienos pusę skirti susitvarkyti namams, apsipirkti ar nuveikti kažkokius kitus šeimininkių klanui priklausančius milijoną plius darbų.
Hoikuenn tuo tarpu yra tradicinis pilno darbo laiko darželis, labai panašus į mūsiškius.
Pastaraisias metais, sakykime dešimtmetį, dėl pasikeitusios darbo struktūros, t.y. Pradėjus abiem tėvams dirbti didieji miestai o ypatingai Tokijas susidūrė su taiki džido, t.y. eilės į darželį laukiančių vaikų problema. Pastaruoji tema bent jau Tokijuje buvo kaip karšta bulvė mėtoma nuo vieno rinkimų ciklo iki kito. Kuomet yra problema, tuomet atsiranda galimybė ir pasireikšti politikams. Tokijuje, Suginami savivaldybė kurioje gyvenu yra tikrų tikriausia šveitimo sistemos monstrė. Šioje savivaldybėje gimsta daug įvairiausių sprendimų kurie sulaukia nacionalinės žiniasklaidos dėmesio. Pavyzdžiui mokytojų sąjunga savo laiku protestavo prieš nacionalinio himno giedojimą mokyklose. Po rusyno šposų Ukrainoje, iškastruota patriotizmo tema manau anksčiau ar vėliau turės sugrįžti į švietimo darbotvarkę ir mūsų platumose. Šai dienai japonų patriotizmas, o ir pozityvusis nacionalizmas kaip du vandens lašai panašūs į situaciją Vokietijoje. Labai įdomi tema kurią bus galima pagvildenti ateityje, kadangi tai daugiasluoksnė tema persipynusi su meile ir neapykanta, pagarba ir baime.
Be to Suginami-ku gyventojai yra tikrų tikriausi freak’ai kalbant apie vaikų išsilavinimą. Mano apylinkėse kiek žinai daugiau nei pusę pradinukų planuoja laikyti egzaminus į vidurinę mokyklą. Yra tokių kur į pirmą klasę ateina jau iškalę daugybos lentelę ar besimokančių kokiems ketvirtokams priklausančius hieroglifus. Žodžiu vaikai įsukti į pelės bėgimo ratą. Jei viena pelė bėga greičiau, tai kitos vejasi ir tas ratas sukasi vis greičiau ir greičiau. Čia vienas kolega pasakojo kad gal antrokas anglų kalbos popamokinėje mokykloje mokytojo klausinėjo apie the ir a skirtumus anglų kalboje.
Taigi Suginami-ku taiki džido, problemą ėmėsi spręsti iš pagrindų maždaug prieš septynis metus. Suginami-ku gyventojų skaičiumi panaši į sumažintą Vilnių, t.y. beveik 600,000 gyventojų. Pats Tokijas t.y. Mettropolis susidedantis iš daugiau nei dvidešimt skirtingų savivaldybių. Darželių klausimo kontekste savivaldos lygmuo labai svarbus. Čia veikia keletas logikos grandinių. Pirma grandinė: į darželį gali patekti tik toje savivaldybėje registruoti gyventojai ir jų vaikai, tokių gyventojų dalis gyventojų pajamų mokesčio yra priskiriama savivaldybei kaip kuminzei, t.y. Gyventojo mokestis. Nesu didelis mokesčių ekspertas, bet esmė ta, jog JP veikia progresinė mokesčių sistema su flat 0 tarifu jeigu uždirbi mažiau nei apie 10,000 EUR per metus. Beje dėl šios priežasties daug namų šeiminių dirbdamos padienius darbus ar valandinius darbus part time job skaičiuoja, kad nepersidirbtų, nes metų gale gali tekti sumokėti mokestį jeigu perkopusi nulinio tarifo ribą. Dar šiame kontekste svarbu pasakyti jog JP veikia visuotinė mokesčių deklaravimo sistema, tad pinigai neatsiranda iš niekur. Čia mokesčių inspekcija greitai atkasa galus jeigu atsiranda babkės iš oro. Taigi jeigu gyventojas sausio pirmą dieną gyveną konkrečioje savaldybėje tuomet jam ir priklauso tai savivaldybei mokėti mokesčius. Kai kada atsiranda gudročių kurie migruoja tarp tarp sausio pirmos dienos. Teoriškai galima tokia situacija, jog jeigu gyveni JP nuo sausio 2 dienos iki gruodžio 30 d., tai tarsi ir nemokėsi pajamų mokesčių ir pan., bet čia toks labiau teorinis variantas. Gyvenime yra du neišvengiami dalykai. Mirtis ir mokesčiai. Bet kuriuo atveju kuo daugiau gyventojų, o ypač gaunančių geras pajamas gyvena savivaldybėje, vadinasi tuo daugiau įkrenta pinigų į konkrečios savivaldybės kasą. Šalimais egzistuoja ir kita logika: yra toks dalykas kaip čihouzei, t.y. Pridėtinės vertės mokestis apskaitomas kaip dalis nacionalinio PVM’o. Jeigu šiai dienai JP PVM’as yra 10 proc tai ta čihouzei dalis keli procentukai. Nors ji apskaitoma nacionalinės mokesčių inspecijos, bet kiek suprantu vėliau priskiriama tai savivaldybei kaip dalis pajamų šaltinio. Taigi, kuo daugiau gyventojų tuo daugiau ir vietinio savivaldybės PVM’o. Dar egzistuoja ir toks dalykas kaip koteišisanzei, t.y. Nekilnojamo turto mokestis. Kuris privalomas visur ir visiems ir bet kokios vertės turtui. Čia jau tikra savivaldybių pajamų neršykla.
Suvedus visas šias logines grandines gauname tokią situaciją, kuo daugiau veikų savivaldybėje, tuo daugiau tėvų, tikėtina dirbančių tėvų kurie moka savo dalį gyventojų pajamų mokesčio, o tuo pačiu ir gyvendami savivaldybėje vartoja. Vadinasi moka dalį ir pridėtinės vertės mokesčio. Taip apt jeigu nusiperka nekilnojamąjį turtą tai dar kasmetai atsega ir už savo rūmus. Tad savivaldybei yra milžiniškas interesas turėti kaip galima daugiau vaikų pas save, nes taip įvairiais būdais ir per mokesčius ir per kitus kanalus stimuliuojama ekonomika.
Sugrįžkime prie Suginami-savivaldybės. Skaičiau skelbia, kad praėjusį dešimtmetį šioje savivaldybėje būdavo tarp 50-150 vaikų kurie nepatekdavo į darželius. Tad savivaldybė pasakė – padarysime viską, kad minėtas nelaimėlių skaičius sumažėtų iki nulio. Ir tikrai šiuo metu paskutinius keturis metus taiki džido skaičius yra lygus nuliui, t.y. Visi patenka į darželius. Rezultatas buvo pasiektas labai paprastai – sparčiai padidintas darželių skaičius. Per paskutinius keturis metus darželių padaugėjo nuo 106 iki 179, atitinkamai vaikų priimtų į darželius galimas skaičius nuo 9 tūkstančių iki 14 tūkstančių.
Visų niuansų ir peripetijų nežinau, bet savivaldybėje pirmus berods tris metus skiria papildomas lėšas naujų darželių steigimui.
Žvelgianti iš tėvų pozicijos tai labai džiugina, kadangi nereikia bijoti, jog turėsi šešis metus sėdėti namuose, nes tiesiog nėra vietų darželyje.
Kaip vykstas vaikų priskyrimas į darželius. Viskas labai paprasta ir elementaru. Nueini į savivaldybę, gauni savivaldybės žemėlapį su visais darželiais. Taip pat gauni sąrašą darželių. Nu ką pasižiūri kas yra šalia tavo namų, tuomet su dviračiu prasuki kelis ratus, pasiklausinėji kitų, nueini į patį darželį, išklausai darželio direktorės rekolekcijas ir tuomet renkiesi. Ar tai yra visiškai privatus darželis, ar specialaus juridinio asmens darželis ar savivaldybės darželis – jokio skirtumo. Mokestis kurį moki už darželį yra visiškai vienodas. Darželį gali rinktis tos savivaldybės ribose, t.y. Jei nori su dviračiu gali vežti vaiką iš Pilaitės į Valakampius ar iš Tarandės į Naująją Vilnią. Jokių problemų. Kodėl sakau su dviračiu, nes su automobiliu dėl viešo parkavimo vietų skaičiaus ir pan gana sudėtingas dalykas. Tokio varianto kaip pastatysiu mašiną šalia darželio penkioms minutėms neegzistuoja. Dar apie pinigus. Kiek mokėsi už darželį visiškai priklauso nuo gyventojų metinės pajamų deklaracijos. Daugiau uždirbi daugiau moki. Aš dabar visų skaičių tiksliai kaip poterių ne išvardysiu, bet svyruoja nuo maždaug 200 EUR iki kokių 500 EUR. Čia su visas maitinimais, su viskuo. Už antrą vaiką berods nuo trijų metų dabar apskritai panaikino. Žodžiu labai labai krikščioniškos kainos. Aš Vilniuje už vaiko darželį kas mėnesį buvau nuskausminamas beveik 500 EUR. Japonijoje moku žymiai pigiau. Dar malonus dalykas, jog mūsų savivaldybėje vaikų gydymas iki koksei berods, ty. Gimnazijos yra visiškai nemokamas. Gali eiti pas visus daktarėlius, o kadnagi JP yra privati medicina pirmam lygmenyje, t.y. Valstybės kompensuojamos medicinos paslaugos o tame tarpe ir vaistai vaikams nieko nekainuoja. Komunizmas 
jo čia tikrai šiuo klausimu labai teisingas sprendimas, nes visa visuomenė panašėja į gerontologijos ligoninė. Būna važiuoju autobusu iki stoties tai toks jausmas, jog judu su senelių namais. Kuria dieną autobuse žiūrėjau, tai amžiau vidurkis koks 70 metų. Čia 70 metų dar yra toks lengvas jaunuolis.
Grįžtame prie darželio pasirinkimo. Galite rinktis iš visos savivaldybės, tačiau turite nurodyti kiek pamenu tris ar penkis darželius suteikiant prioritetą. Taip pat tėvai turi pateikti duomenis apie save. Papildomai taškų gauni jeigu užsiimi vadinama džieigyo, ty. Turi savo įmonę ar esu įregistravęs individualią veiklą. Taip pat jeigu vienas iš brolių eina į darželį irgi gauni papildomą taškelį. Tuo tarpu jeigu vienas iš tėvų nedirba tai tikėtina hoikuen darželio gali ir negauti, tačiau jums atviras kelias į jočien.
Vėliau savivaldybė žiūri darželių pasirinkimų prioritetus skaičiuoja tėvų surinktus taškus ir numatytu laiku gauni laiškelį kuriam darželiui priskiriama atžala. Viskas labai paprasta.
Toliau papasakosiu apie populiariausią darželį Tokijo Suginami savivaldybėje. Kadangi darželis greta namų, tad savo laiku tekdavo dažnai pasivaikščiojant praeiti šalimais, o vėliau gyvenimas susiklostė, jog vienas iš vaikų pateko į minėtą darželį. Kuomet rinkomės kur vesti vaiką žinojome, kad tai geras darželis. Tačiau tikrai net neįsivaizduojame jog jis toks populiarus. Darželis dažnai lankomas švietimo darbuotojų, kaip tam tikras edukacinis modelis figūruoja nacionalinėje spaudoje. Šiandien suprantu kodėl. Apie viską iš pradžių.
Pirmiausiai darželio architektūra. Kuomet pirmą kartą išvydau Mažųjų moliūgėlių darželį dievaž pagalvojau, kad čia kažkoks viešbutis ar mažų mažiausiai prabangūs senelių namai. Labai įdomi, netradicinė architektūra, daug sprendimų į kuriuos atkreipi dėmesį kur kas vėliau. Žiūrint iš išorės tai nėra nuobodus tradicinis pilkas pastatas. Darželio teritorija nėra aptverta tvora (tik dalis vidinio kiemo). Saugumas užtikrinamas reguliuojant prašalaičių patekimą į pastato vidų. Šalia darželio žaliuoja keturių ar penkių metų pievutė. Anksčiau gal pamenate rašiau apie užsienietį kurį aš klaidingai priskyriau nuo depresijos pavargusių užsieniečių grupei. Pasirodo tai darželio sodininkas. Sodininkas atsakingas už žolės ravėjimą, taip pat visų augaliukų priežiūrą. Jjis dalyvauja ir vaikų edukacijos procese. Pirma, kadangi tai yra užsienietis automatiškai visiems vaikams ir jų tėvam yra didžiulis susidomėjimo objektas. Aš irgi kuomet nueidavau į mokyklą, tai 1,90cm žmogus, japonų pasaulyje yra tarsi ateivis iš kitos planetos. Mažieji žiūri užvertę galvas į viršų ir stebisi. Pirma reakcija būna vaaauuu. Žiūri koks pyplys užvertęs galvą į viršų, snarglys bėga, ir jam tikrų tikriausias disonansas. Kas čia toks atėjo. Tuomet antras etapas, visiems baisiai norisi paliesti nosį. Mūsų euroamerikiečių nosys o tiksliau nosies ketera yra kur kas aukštesnė nei japonų, tad jiems tai kelia milžinišką susižavėjimą. Žinoma akys akys akys. Mėlynos akys irgi yra vaaauu. Mažųjų moliūgėlių sodininkas yra tas kasdieninis smegenų stimuliantas vaikų pasąmonėje. O kadangi jis dar anglakalbis tai apskritai žmogus naudingoji iškasena. Šiame kontekste svarbu pasakyti, kad visi darželio darbuotojai pradedant sodininku, klasių auklėtojais ir baigiant virėjomis privalo būtinai paisiveikinti jeigu pamato darželio klientus.
Prie įėjimo į darželį irgi auga įvairūs augaliukai. Augaliukai nėra atsitiktiniai. Čia galima atrasti ir alyvuogių medį ir lauro lapų krūmą. Kuomet ateina tam skirtas laikas, priimamajame randame padėtus lauro lapelius kuriuos galima parsinešti namo. Auga ir rozmarinas. Rozmarinas japoniškame klimate ne tik tarnauja kaip puikus prieskonių augalas, tačiau nubaido uodus. Prie įėjimo suformuota apšvietimo sistema. Raminanti šviesa sukuria namų aplinkos įspūdį.
Pats pastatas yra gana šviesus. Eidamas lauke gali pamatyti pietums skirtą valgomąjį.
Šalia darželio apie penkiolika vietų dviračiams nes kaip ir minėjau su mašinomis atvežti vaiką į darželį yra draudžiama. Faktiškai gali atvežti tačiaui tuomet turi prisiparkuoti mokamose aikštelėse.
Norint patekti į vidų yra naudojama kodinė elektroninė spyna, kurios kodai keičiami kiekvieną mėnesį. Patekus į vidų pasitinka gana didžiulis lobbi. Čia turi nusiauti lauko batus. Japonijos švietimo sistemoje su lauko batais nevaikštoma nei mokykloje nei tuo labiau darželyje. Visi darželinukai privalo nešioti vadinamus uvabaki, t.y. patalpų viduje naudojami specialūs batai. Juos sunku pavadinti batais, nors tapkėmis rigi nepavadinsi. Uvabaki yra uvabaki.
Apie batų nusiavimą yra atskira ilga istorija, bet jeigu trumpai tai JP kultūroje nusiavus batus juos reikia apgręžti į durų pusę. Dabar visų niuansų nepamenu, bet netgi yra teisingo išlipimo iš batų eiliškumas. Kadangi esu užsienietis, tai man atleidžiamos visos klaidos.
Kiekvienam vaikui yra priskirta NFC skaitytuvo kortelė. Šalimais stovi skaitytuvas ir dvi planšetės. Palietus kortele prie skaitytuvo užsifiksuoja atvykimo laikas. Taip pat turi nurodyti vaiko temperatūrą, laiką kuomet ketini pasiimti vaiką iš darželio bei kas jį paims. Į paėmimo laikus japonai žiūri labai atsakingai. Jeigu vėluoji penkias minutes turi paskambinti į darželį ir informuoti, kad vėluoji, nes kitaip gali sukelti nepatogumus darželio darbuotojams. Pagal vaikų paėmimo laikus gali būti suplanuoti darbuotojų darbo srautai. Man kaip užsieniečiui iš džiazo šalies miniatiūrinis planavimas yra visiškas kosmosas. Tipo penkio minutės į kairę ar į dešinę koks skirtumas. Kas turi pasiimti vaiką irgi gana griežtai reguliuojama. Jeigu parašei, kad ateis mama tai vadinasi mama. Grižtant namo, vėl turi paliesti kortele, fiksuojamas išvykimo laikas. Laiko fiksavimas yra būtinas, kadangi nemokama edukacija suteikiama berods aštuonioms valandoms. Jeigu viršiji minėtą laiką tuomet automatiškai kas penkiolika minučių pradeda kapsėti papildomas mokestis. Jeigu stipriai vėluoji pasiimti vaiką iš darželio, tai jam priklauso pavakariai ar vakarienė, kuri irgi yra mokama.
Suvedus laiką, mažasis turi pasidėti lauko batus į jam paskirtą spintelę (tokia atvira lentyna) ir apsimauti uvabaki. Tik patys mažiausi jeigu gerai pamenu iki dviejų metų amžiaus nenešioja nei batų nei kojinių. Ar vasara ar žiema darželio viduje mažiukai būna be kojinių. Tipo spartietiškas auklėjimo būdas. Kai kada matau jau tokius truputį pamelynavusius, su bėgančiu snargliu. Grūdiname. Dar vienas dalykas – niekas nenešioja jokių kepurių ant ausų. Pas mus Vilniuje išeini į lauką prie plius penkių tai būtinai kepurę reikia uždėti kelių mėnesių leliukui. Tuo tarpu Japonijoje bent jau Tokijuje niekas prie tokių temperatūrų net ir kūdikiams kepurių nededa.
Šalia įėjimo lobi gali išvysti ir ikebanos kompoziciją, ar kokių šešių aukštų hina matsuri kompoziciją. Pagooglinkite ir suprasite apie kokią kompoziciją eina kalba.
Šalimas yra įėjimas į valgyklą. Tai labai netipinis sprendimas japonų darželiams. Paprastai valgoma grupėse. Tuo tarpu Moliūgėlių darželyje skirta atskira patalpa kur vaikai turi apatarnauti patys save. Apie pietus mokykloje atskira istorija.Kadangi JP esu lankęsis daugiau nei 130 mokyklų tai žinau kaip procesas vyksta skirtingose mokyklose. Beje Moliūgėlių darželyje iš karto į akis krenta toks dalykas jog nėra virėjų. Tiksliau kalbant virėjos čia vadinamos meal care san, ponios maisto rūpintojėliai. Žinoma, visas meniu yra ne tik surašomas, bet kuomet ateini pasiimti vaiką dar ir demonstruojamas ekspozijojoje. Visas meniu yra gaunamas mėnesį į priekį. Maisto racionas subalansuotas. Meniu sudaro kiekviename darželyje dirbanti mitybos specialistė. Tai yra privaloma pareigybė. Meniu sudarymas mėnesį į priekį, tėvai gauna atskirus meniu lapus. Esmė ta, jog turi pasistengti, kad namuose nesidubliuotų patiekalai.
Priimamojo sienoje įmontuotas kokių dviejų metrų aukščio ir metro pločio veidrodis. Žiūrėdamas į veidrodį matai save visu ūgiu. Juk po darželio teks bėgti į darbą, tad reikia įvertinti ar tvarkingai atrodai.
Dar viena įdomi praktika yra gimtadienis. Kuomet ateina vaikas į darželį jo kortelę yra susieta su gimimo diena. Pridėjus kortelę prie skaitytuvo skaitytuvo iš karto pasigirsta Happpy birthday to You. Tuomet iš šalimais esančio mokytojų/personalo kambario išlekia visi darbuotojai ir pasveikina su gimtadienu. Darželio direktorė žino visų vaikų vardus. Visų. Šiame kaip ir kituose darželiuose tai yra apie šimtas vardų. Taip pat žino kurio vaiko kuris iš tėvų. Kiti auklėtojai irgi daugiau mažiau žino vaikų vardus.
Mažųjų moliūgėlių darželyje vaikai priimami nuo nulinio amžiaus. TIksliai nepamenu bet gal kokie pusės metų jau gali būti atvedami. Grupių suskirstymas gana įdomus. Pirmiausia grupių pavadinimai. Įprastai japonų darželiuose grupių pavadinimai yra sakurų, rožių, ir kitokių medžių ar gėlių. Nežinau kodėl, bet pas mus grupių pavadinimai tikrai įdomūs: ramunėlių, melisos ir mairūno grupė. Manau tai vienintelis darželis JP kur sutiksite melisos ir mairūno grupės pavadinimą.
Ramunėlių grupėje eina nulinukai iki dvejų metų, melisos dvimečiai, o mairūno grupė tikras miksas su trijų-penkių metų vaikais. Pačios klasės nėra labai griežtai suskirstytos, priklausomai nuo vaiko subrendimo lygio ir kitų aplinkybių pusantrų metų vaikas gali eiti ir į dvimečių grupę. Viską nusprendžia darželis.
Kiekvienos grupės patalpos kaip ir daugelyje darželių, gana panašios. Tačiau Moliūgelių darželyje iš karto akis užkliūna už baldų. Čia nevengiama ryškesnių spalvų baldų ar kitų interjero elementų detalių. Tarsi skandinaviškas hyyge konceptas. Man įdomiausiai pasirodėramunėlių grupės viduryje įrengti laiptai. Tai tokia konstrukcija labai panaši į reabilitacijai skirtus laiptukus su turėklais. Logiškai mąstant vaikams pradėjus vaikščioti šie laipteliai su turėklais naudojami lavinti vaikų vaikščiojimo sugebėjimus. Taip pat visose klasėse yra knygų kampeliai. Vaikai ar darželyje ar mokykloje labai skatinimi skaitytti.
Tėvams atvedus vaiką į grupę daiktams susidėti skiriama lentyna. Daiktų gali sudėti tik tiek kiek telpa minėtoje lentynoje. Kai kada yra privačių darželių kur jau vyresnio amžiaus darželinukai dėvi uniformas. Labai mielai atrodo su suknelėmis ir kostiumais.
Atiduodant vaiką grupės auklėtojai kurių yra ne viena ir ne dvi, visuomet pasiteiraujama ar viskas gerai kokia vaiko savijauta.
Informacija apie vaikus suvedama į aplikaciją Pipio. Čia kiekvienas iš tėvų gali pasižiūrėti kaip vaikui sekėsi konkrečią dieną. Minėtoje aplikacijoje yra visa informacija apie darželio veiklą, o taip pat apie konkretaus vaiko dieną darželyje. Surašyta kada valgė, kiek valgė, kada miegojo, kada kakojo, kiek kakojo ir pan. Dar vienas įdomus pastebėjimus kuris mane nustebino, JP tėvai nėra vaidinami tėvais. Japoniškai tėvai yra ryošin (hieroglifai užrašoma kaip abu artimiausi žmonės). Tuo tarpu tiek mokykloje tiek darželyje naudojama frazė hogošia, kuri labiau reiškia globėjus. Turbūt tokiu būdu siekiama ne įžeisti vaikų jeigu nėra abiejų tėvų. Į mamą ar tėvą kreipiamasi kaip į globėją.
Kuomet vaikas priimamas į grupę naudojama frazė adzukarimas, kuri reiškia laikiną paėmimą. Lingvistiniai niuansai, bet man kaip užsieniečiui jie labai įdomūs, nes šiuose kontekstuose gali naudoti ir kitus žodžius.Dar truputį kalbant apie lingvistinius dalykus kurie nustebino, interviu metu su darželio direktore, kalbant apie vaiką naudojamą ypatingai mandagi kreipinio konstrukcija. Paprastai visi berniukai yra kun, o mergaitės čian. Pavyzdžiui Monika čian ir Rokas kun. Tačiau šiame darželyje su globėju kalbant apie vaikus naudojama pati mandagiausia konstrukcija sama. Kažkas panašaus kaip ponas Rokas. Už sama Japonų kalboje mandagesnis kreipinys būtų nebent sensei. Sensei kreipiamasi į mokytoją, gydytoją, iškilų savo srities specialistą, ypatingai nusipelniusį veikėją. Kreipiantis į politiką taip pat naudojama sensei frazė. Tai rodo lingvistiškai ypatingą pagarbą politiko pareigybei. Gali jį kritikuoti, tačiau jis vis tieks bus sensei.
Grįžkime prie darželio temos. Melisos ir ramunėlių grupės yra apie 20-25 vaikus. Vaikas darželyje yra absoliuti vertybė. Mane visuomet stebino kuomet nedideliam pypliuikui kažkur užsigavus, ar esant bent menkiausiam įdrėskimui tėvai visuomet informuojami. Netgi būna tokių situacija kur sako štai čia įbrėžimas, žiūri išpūtęs akis bet nič nieko nematyti. Vieną kartą vaikai kitas draugelis su galva pataikė į veidą. Japonų kultūroje ir ypatingai darželiuose, verslo įmonėse galioja principas HO REN SO. tai yra trijų hieroglifų trumpinys reiškiantis “informuok (pateik ataskaitą)”, “pranešk”, “pasitark.” Taigi globėjai privalo apie viską būti informuoti.
Su mažiukais vaikais melisos ir ramunėlių grupėse elgiamasi labai mielai. Jei čia karaliai tam tikrose ribose. Situacija kiek pasikeičia mairūno grupėje. Mažųjų moliūgėlių darželyje mairūno grupė,- trijų penkių metukų vaikai savo bendrą grupę turi antrame pastato aukšte. Čia iš jų pradedami lipdyti japonų visuomenės biorobotai. Ką turiu omenyje. Pakylus į antrą aukštą iš karto patenki į truputį kitokią planetą. Čia iš karto pajunti, jog kiekvienam pypliuikui yra paskirtos prievolės. Pavyzdžiui, kiekvienas vaikas atėjęs į grupę privalo atsistoti tiesiai, auklėtoja irgi tiesiai atsistoja, tuomet vaikas turi sakyti ohayougozaimas, labas rytas ir nusilenkti auklėtojai, kuri atsako tuo pačiu. Paimant vaiką vėl tas pats ritualas – sensei sajonara, mokytoja viso gero ir 45 laipsnių nusilenkimas. Na atrodo labai įdomiai kuomet trijų metų vaikas lankstosi tarsi koks įmonės darbuotojas. Tuo tarpu iš manęs nieko panašaus nėra reikalaujama. Vaikas privalo jausti pagarbą ir atsakomybę prieš savo mokytojas. Mokytoja čia Dievas. Griežtumas persipynęs su atsakomybe, pareiga.
Papasakosiu apie dar vieną mane ypatingai nustebinusį ritualą. Pradėjus vesti viaką į mairūno grupę po kokio mėnesio atvažiuoju 17 val pasiimti. Žiūriu klasės viduryje patiesties du tatamiai. Visi vaikai seiza sėdėjimo stiliuj, t.y. pasikišę kojas po užpakaliu tarsi menų kovotojai sėdi-klūpi ratu aplink tatamius. Tuo tarpu vienas vaikas iš lėto eina mindamas trijų centimetrų pločio ryžių demblio kraštus. Ir taip sukasi ratu. Vienas lėtai praeina, tuomet atsisėda, pakyla kitas vaikas. Mirtina tyla. Vauu galvoju, gal koks religinis ritualas Ar biorobotų zombinimas. Neatsimenu kaip tiksliai vadinasi, tačiau tai yra lėto vaikščiojimo pratybos tyloje. Baigiant darbo dieną darželyje, vaikai privalo susikaupti, sukoncentruoti savo dėmesį. Bandau įsivaizduoti kaip toks procesas trodytų mūsų kraštuose.
Iš įdomesnių darželių sistemos aspektų būtų galima paminėti savivaldybės švietimo komiteto informavimo sistemą. Darželiui ar ir mokyklai abu globėjai turi nurodyti savo elektronio pašto adresus ir telefous. Kontaktai suvedami į savivaldybės šveitimo sistemos sistemą. Jeigu kažkas pamato žmogų su juodu ploščiumi ar kažkas iš tėvų informuoja kad gatvėje pamatė kokį nors įtartiną tipą ir informuoją darželį/ mokyklą parengiamas specialus pranešimai ir švietimo komitetas išsiunčia elektroninius laiškus to rajono darželinukų ir mokyklinukų tėvams. Bendrai paėmus sistema daugiausia skirta gamtos stichijų sukeltų nenumatytų situacijų komunikacijai. Įvykus didensima žemės drebėjimui tėvai per minėtą sistemą gauną pranešimus.
Kaip atrodo tipinė mairūno grupės vaikų diena darželyje. Trijų penkių metų vaikučiai.
7：30 pradeda dirbti darželis. Tokio amžiaus vaikai privalo turėti kuprines kuriose privalo būti du rankšluosčiai, o taip pat ir puodelis vandeniui gerti. Rankšluostukai skirti nusivalyti nuplautas rankas prieš ir pavalgius. Taip pat privaloma su savimi atsinešti gertuvę. Dehidratacija rimtas dalykas ypatingai karštomis vasaros dienomis, tad vaikai jau nuo mažų dienų visus su savimi nešiojasi maždaug litro dydžio gertuves. Rankšluostukus ir puodukus vaikai privalo patys pasiimti iš kuprinės. Kuprinę irgi privalo patys atsinešti, o ne tėvai nešti. Skatinamas savarankiškumas.
9：30 fiziniai užsiėmimai. Iš principo nuo šios valandos prasideda dienos programa.
9：40 rytinis susirinkimas. Skaitoma knyga, vedamas lankomumas, susipažįstama su vaikų savijauta.
10：00 pagridninė veikla. Paprastai tai yra montesori tipo užsiėmimai, pasivaikščiojimas lauke, žaidimai darželyje arba lauke, dainelės. Taip pat kartą per mėnesį vyksta maisto gaminimo užsiėmimai. Vaikai jau nuo dvejų metų maisto gaminimo dienomis turi atsinešti skepetaitę ant galvos (kad koks plaukas neįkristų į puodą) ir prijuostę. Kiekvienais amžiaus grupei skirtingi maisto gaminimo užsiėmimai. Pavyzdžiui mažiausi gali būti supažindinami su ryžiais. Niekas tų ryžių vaikams neduoda virti, bet visgi visi užsideda prijuostes ant galvos užsiriša skepetas, išklauso pasakojimą apie ryžius, duodami ryžiai pačiupinėti, nuplauti, nusausinti ir pan. Žodžiu vyksta procesas, kurio metu tiek verbaliai tiek ir fiziškai vaikai supažindinami su maisto produktais.
11：30 peitūs. Šios grupės vaikai eina valgyti į valgyklą. Vaikai patys turi atsinešti maistą prie savo stalo. Pavalgius turi nunešti atgal ir pan. Skatinamą viską suvalgyti. Mokyklose būna tokių variantų kuome jeigu visko nesuvalgai tai visa klasė koks trisdešimt galvų laukia vieno kol pabaigs savo pietus.
13：00 miego metas. Nepaminėjau, bet dėl riboto dydžio Japonijos darželiuose nėra specialių miegojimui skirtų patalpų. Čia naudojami vadinamieji gultai. Gultai sukraunami vienas ant kito , o atėjus pietų metui išdėstomi grupės patalpose. Globėjai privalo į darželį pirmadienį atnešti paklodę (visi išmatavimai ir pan yra nurodyti darželio talmude) su specialiu antsiuvu ant kurio nurodytas vaiko vardas ir pavardė. Taip pat vaikas turi savo pledą ar pan. Penktadienį viską kartu su uvabaki nešiesi namo ir plauni.
15：00 laikas keltis. Tvarkymosi metas. Beje vyriausi vaikai nemiega, nes ruošiami mokyklos pirmai klasei. Kadangi pirmokai nemiga tai šitie pradeda treniruotis.
15：30 užkandžių metas
16：00 laisva veikla. Vaikai žaidžia, skaito knygas ir pan.
18：30 prailgintos darželio veikimo grupės. Vakarienė.
20：30 darželio darbo dienos pabaiga
Kokie pagrindiniai darželio metų renginiai.
Japonijoje mokslo metai kaip ir fiskaliniai metai prasideda balandžio 1 dieną. Prasidedant mokslo metams o vėliau reguliai kas mėnesį yra matuojamas vaikų ūgis ir svoris. Taip pat bent kartą per metus į darželį ateina okulistas bei stomatologas apžiūrėti galimų klientų.
Balandžio mėnesis yra įvadinis mėnesis skirtas susipažinti su darželio gyvenimu. Gegužės mėnesį organizuojamas bent vienas tolimesnis žygis, vadinamas ensoku. Dažniausiai vaikai iš darželio išeina visai dienai kažkur į šalimais esantį parką ar žaidimų aikštelę. Birželio mėnesį numatyta diena skirta tėvams. Tėvai kelias valandas gali stebėti kaip atžaloms sekasi darželyje .Liepos mėnesį prasideda baseino sezonas. Darželis naudoja pripučiamą baseiną kur skirtingomis dienomis pliuškenasi skirtingo amžiaus vaikai. Taip pat viena didesnių švenčių yra Tanabata matsuri, t.y. tradicinė religinė šventė. Reikia užrašyti norus ant popieriuko, pakabinti ant šakelės ir vėliau tie norai išsipildo. Be to liepos mėnesį vyksta vasaros festivalis. Rimtas reikalas, darželis tampa didele atrakcijų vieta visai dienai. Įvairūs darželio kampeliai skirti skirtingoms veikloms. Vienur žaidimų kampas kitur vyksta prekyba arbūzais, dar kažkur maltais ledo gabalėliais su sirupo užpilu. Visi ateina pasipuošę vasaros kimono vadinamais yukata rūbeliais. Rugpjūčio mėnesį galima išskirti žaidimų su purvo diena. Dirty child happy child. Be to yra viena diena skirta tapybai ant kūno. Patys mažiausi tiesiog palieka savo rankų ir kojų antspaudus ant popieriaus, o didesni užsiima kūno tapyba. Rugsėjo mėnesį vyksta ohagi gaminimas, tai toks tradicinis saldumynas iš lipnių moči ryžių ir saldžių pupelių.Spalio mėnesis vienas įdomesnių. Be tradicinės iškylos žinoma laukia helloween’o šventė. Bet dar svarbiau yra sporto diena. Sporto diena, undokai, yra viena svarbiausių švenčių darželių ir mokyklų veikloje. Mokyklose vyresnių klasių moksleiviai, kai kada ir kai kuriose mokyklose būna stato trijų ar net keturių aukščiųį žmonių piramides. Na kuomet lipama ant pečių tuomet kiti vėl lipa, tuomet dar vieni lipa, na ir jeigu išeina lipa dar ir ketvirtas aukštas. Žinoma visokios bėgimo varžybos. Estafetė keturi po šimtą metrų yra viską vainikuojantis sporto dienos deimantas.
Lapkričio mėnesį vyksta pasiruošimas gruodžio šventėms. Nors japonų įvardinti katalikais neapsiverčia liežuvis, bet Kalėdos ir Kalėdų senelis yra šventas reikalas darželio gyvenime. Vaikai ruošia pristatymus, vaidinimus ir pan. Ir žinoma visi labai laukia dovanų. Sausio mėnesis ramesnisi, nes ruošiamasi vasario mėnesio renginiams. Vasario pirmomis dienomis tradicinė setsubun šventė. Ty. pavasario sugrįžimo šventė kuomet patalpose mėtamos pupelės, ir šaukiama,- velnias laukan, laimė vidun.
Vasario mėnesį Mažųjų moliūgėlių darželyje organizuojama viena iš didžiausių švenčių pavadinta seikatsu happyo kai, t.y. veiklos pristatymo šventė. Minėtas darželis skirtingai nuo kitų darželių šitam renginiui skiria ypatingą dėmesį. Visam savaitgaliui vietinėje savivaldybėje yra išnuomojama koncertų salė. Vaikai ant didžiosios scenos vaidina, šoka, dainuoja ir pan. Visas renginys trunka dvi-tris valandas. Video praėjusiame įraše yra būtent iš tokio renginio. Kovo mėnesis yra skirtas tėvų dienai, kuomet vėl galima ateiti ir pažiūrėti kaip sekasi vaikui. Hinamatsuri – tradicinė mergaičių šventė. Ir žinoma pats svarbiausias renginys darželio baigimo ceremonija. Ceremonija būna tokia įspūdinga, kad visi apsiverkia ir visiems būna labai smagu. Žinoma vyksta ir darželio naujokų priėmimo šventė, tačiau ne tiek formalizuota kaip anksčiau minėta baigimo ceremonija.
Toks tas gyvenimas japoniškame darželyje.
