Pirmą kartą į Kiotą nuvykau 2003 metų gruodžio mėnesį. Tuo metu studijavau fantastiniame Tokijo Tarptautiniame Krikščioniškame Universitete ir susitikinėjau su būsima žmona. Vieną dieną Miyuki sakys.
“Su tėvais naujus metus žadame pasitikti tėčio gimtinėje Okayama prefektūroje. (Okayama nuo Tokijo nutolusi kokius septynis šimtus kilometrų vakarinėje Japonijos dalyje. Nuo Kioto su automobiliu iki Okayama reikėtų važiuoti dar tris valandas.) Andriau, gal nori kartu su mumis važiuoti iki Kioto.”
Apie Kiotą buvau skaitęs tik knygose. Iki to laiko Japonijoje toliausiai teko keliauti turbūt iki Kawagoe miesto, kuris pasižymi išlikusiu nedideliu senamiesčiu ir kuris yra nutolęs nuo Tokijo per vieną valandą. Išgirdęs tokios kelionės pasiūlymą apsidžiaugiau kaip mažas vaikas gavęs saldainį. Būdamas stropus studentas nusprendžiau jog prieš žiemos atsotogas reikia apsiaryti visus namų darbaus, kad jausčiausi prieš save ramus ir pasibaigęs visus darbus. Apskritai tai buvo produktyviausi mano mokslo metai. Kiekvieną dieną intensyviai studijavau japonų kalbą nuo 8 val ryto iki 15 val universitete. Tuomet parėjęs į bedrabutį buvau sau nusistatęs pareigą bent vieną valandą į storą sąsiuvinį keverzoti japoniškus hieroglifus. Tai man ypatingai padėjo studijų procese, nes studijuodamas intensyvius japonų kalbos kursus visuomet turėjau žiūrėti kaip bėgti mokslo traukinio priekyje.
Taigi išgirdęs apie pasiūlymą keliauti į Kiotą suintensyvinau savo kanji rašymo praktiką ir dabar jau po dvi valandas kas dieną rašydavau storą sąsiuvinį hieroglifų.
Išvažiuoti turėjome gruodžio 28 d. Paprastai Japonijoje naujų metų atostogos prasideda 28-29 d. Ir tęsiasi maždaug iki sausio 10 d. Tuo metu visa Japonija keliauja aplankyti tėvus, gimines, kapus. Tai yra didysis tautų kraustymosi metas.
Mes irgi su žmonos tėvais ir senele Honda, turiu mintyje automobilį, išdardėjome link Kioto. Prabėgus tiek metų mažai ką prisimenu iš kelionės. Žinau, kad klausėmis žmonos tėvo mėgstamų dainų ir pusę kelio lingavome į taktą plėšdami Take me Home country roud to the home I belong. …Smagus buvo laikas.
Atvykus į Kiotą apsistojome Mitsui garden hotel. Prieš viešbučio įėjimą pasitiko nuostabi naujametinė ikeban’os kompozicija. Japonai moka daryti velniškai gražias kompozicijas skirtas naujiems metams. Aišku jos turi įvairias ritualines prasmes, bet aš jų tikrai nepamenu. Tai buvo pirmoji viešnagė japoniškame viešbutyje. Viskas taip naujoviška, taip gražiai nulaižyta. Gal todėl pas mane pasąmonėje užsifiksavo jog Mitsui Garden viešbučių tinklas yra puikus. Ir išties tai yra nuostabus vidutinės klasės viešbučių tinklas, kur viena naktis kainuoja bent 100 EUR.
Kitą dieną būsimos žmonos šeima informavo, jog jei toliau važiuoja į Okayama aplankyti tėvo tėvus, o mane pasiimas po trijų dienų kuomet sugrįš atgal į Kiotą.
Suprantamas sprendimas juk baltaodžio gaijino užsieniečio niekas neveš rodyti giminėms. Kas jis toks per fruktas, kaip paskui paaiškinti ką jis veikia su dukra ir t.t. Žodžiu daug daug klausimų kuriems tuo metu nebuvo tinkamų atsakymų.
Visai svitai išdardėjus turėjau tris dienas skirtas Kioto ir jo apylinkių naršymui. Ir kur tik aš nebuvau, ir kur tik aš nevažiavau. Prisiminimuose labiausiai įstrigo tuo metu dar visai turistų nenučiulpta ir batų nenupėdinta Fushimi inari šventykla Kioto priemiesčiuose. Taip pat pamenu kažkokiu būdu aplankęs Fiushimi Inari nusigavau į kalnus kur kažkokiu mistiniu būdu suradau pilies liekanas. Nežinau nei kas tai per vietovė, nei kokia pilis, nei kaip aš ten nusigavau, nei kaip sugrįžau atgal. Pavadinkime tai pradedančiojo keliautojo laime, kuomet judi pirmyn pasiduodamas likimui ir nejučiom užeini į nepažintą oazę.
Iš to meto klajonių po Kiotą giliausiai į atmintį įsirėžė naujametinė naktis viešbutyje. Naujųjų metų naktis Japonijoje yra vadinama oomisoka yra ypatinga diena pasižyminti visokiausiomis tradicijomis apie kurias tuo metu mažai ką tenutuokiau. Oomisoka nusprendžiau sutikti labai paprastai – nusipirkti valgyti ir per langą pasižiūrėti fejerverkų. Taigi vakarėjant nupėdinau į viešbučio apačioje esančią Seven Eleven convenience parduotuvę, nusipirkau bento rinkinį, užkandukų, kaip tikras studentas čipsų ir alaus. Sugrįžęs į viešbutį įsitaisiau ant lovos ir pradėjau maigyti televizijos kanalus ieškodamas kažko įdomaus, tinkančio naujų metų nakčiai. Pirmiausiai akis užkliuvo nacionalinio transliuotojo kanalo per kurį rodė kaip vėliau išsiaiškinau tradicinį naujametinį koncertą Kohaku. Tai toks koncertas kur vyrų ir moterų vadinamos komandos yra padalintos į dvi dalis ir lenktyniauja dėl žiūrovų balsų. Tiesa pasakius nėra tiek svarbu pačios lenktynės kur kas svarbiau pats koncertas. O koncerte galima išvysti ir naujai iškeptų žvaigždučių ir senųjų scenos mohikanų kaip antai Kitajima Saburo, Yoshi Ikuzo ir pan. Nesu labai didelis japoniškos estrados gerbėjas tad nusprendžiau toliau prasinešti per televizijos kanalus. Ir taip mano paieškos buvo vainikuotos sėkme. Prieš akis išniro snukdaužys, kitaip tariant Bushido naujametinis turnyras. Tais laikais bushido turnyrai buvo tikriausias fenomenas. Tą naktį pasitaikė tikriausias desertas – finalinėje kovoje turėjo kovoti buvęs sumo imtynininkas Akebono ir kažkokia vietinė Japonijos žvaigždė. Kad įsivaizduotumėte Akebono gabaritus tai yra tarsi mažas Fiatas ant dviejų kojų. Šis sumo imtynininkas yra vienas sunkiausių sumo istorijoje. Nežinau kiek jis tiksliai sveria, bet kokius 300 kg kaip minimum. Toks tešlos gabalas. Toks vaizdas, jog atsimušus į jo krūtinę su visa galva paskesi lašinių vingiuose. O jeigu Akebono užgultų tai turbūt tik su bobkatu galėtai pakelti šį kovotoją ir taip save išlaisvinti iš po lašinių ir taukų masės. Visgi kaip ir dažnai būna su tokio tipo kovotojais – milžinas Galijotas molinėmis kojomis. Japonų kovotojas kelis kartus šast šast pataikė į Akebono blauzdas ir milžinas turėjo pripažinti gražuolio japonuko pergalę. Minia pašėlo iš džiaugsmo.
Tuo tarpu aš sėdėdamas ir krimsdamas čipsus pradėjau laukti naujos atrakcijos – japoniškų fejerverkų. Laikrodžiui mušant dvyliktą valandą pasislinkau prie lango pasidėjau alaus ir ant fotelio įsitaisiau ieškodamas ugnies gėlių ženkų. Tylu. 12.01 minutė -Tyla. 12.05 min -tyla. Jobšichmat gal viešbučio langai ne į tą pusę. Išlekiu iš viešbučio į lauką ir įtempes visus klausos padargus bandau nustatyti kur kyla fejerverkai.
Tyla.
Tyla.
Tyla.
Pasirodo Japonai naujų metų visiškai nešvenčia su fejerverkais. Čia jums ne Europa čia jums ne Kinija kur su fejerverkais gali ir galvą nurauti kokiam prašalaičiui. Japonai naujų metų naktį eina į šintoistų šventyklą ir nusilenkia dievams pasitikdami naujų metų pradžią. Tad Kiotą visuomet prisimenu kaip tylos ir netikėtų atradimų miestą
