Jeigu nusprendėte atvykti į Japoniją didelė tikimybė jog jūsų kelionė ir susipažinimas su žydinčių sakurų šalimi prasidės Tokijuje. Daugelis draugų, pažįstamų ir šiaip keliautojų manęs dažnai teiraujasi ką rekomenduočiau pamatyti Tokijuj, kaip reikia sudėlioti lankytinus objektus ir kokiu maršrutu judėti jog būtų optimaliausiai išnaudotas kelionių laikas.
Tad šiame įraše apžvelgsiu pačius svarbiausius objektus kuriuos turėtų aplankyti turistas užsukęs į samurajų kraštą.
Kaip taisyklė dauguma lėktuvu iš Europos ir ne tik į Tokiją atvyksta anksti ryte. Susitvarkius visas muitinės procedūras keliautojai vyksta į viešbutį. Mano ilgametė patirtis sako, jog dažniausiai visus daiktus viešbutyje pasidedame apie 13-14 val. Pirmos dienos įspūdžiai būna tokie stiprūs, adrenalino kraujyje tiek daug, jog nesinori nei miego nei poilsio. Vadinasi turime gerą pusdienį nusivaryti nuo kojų. Mano rekomendacijos jeigu jūs ketinate apsistoti centriniame Tokijuje (Shinjuku, Akasaka, Shibuya, Yotsuya ir pan. rajonai)
Harajuku (Haradžiuku, 原宿) rajonas
Pirmiausiai rekomenduočiau važiuoti į Harajuku stotelę (pusiaukelė taip Shibuya ir Shinjuku rajonų). Harajuku rajonas žymus dėl kelių lankytinų objektų.
Pirma visai šalimais yra Takeshita gatvelė, Tokijo jaunimo madų sostinė. Harajuku – tai stileivų rajonas. Yra kur paganyti akis. O jeigu dar išpultų sekmadienis, Harajuku, yra ta vieta kur renkasi cosplay mėgėjai.
Antra, visai šalia Harajuku yra viena prabangiausių visame Tokijuje Omotesando gatvė. Omotesando abiejose pusėse auga didžiuliai medžiai tad net ir vasarą tvyrant ypatingai dideliems karščiams rasite kur pasislėpti nuo negailestingos saulės. Ši gatvė skirta paganyti akis į Channel, Prada, Gucci, EA ir kitus pačius didžiausius prabangos prekės ženklus. Visame Tokijuje yra vienintelė gatvė – rajonas kuris savo prabanga nenusileidžia Omotesando tai žinoma nuostabioji Ginza.
Dar Omotesando gali būti įdomi tiems kurie domisi architektūra. Omotesando kalvos (表参道ヒルズ) – 2005 m. pastatytas prekybos kompleksas (daugiau kaip 130 parduotuvių ir 38 butai) Tokijo centre. Jis užima du šimtus penkiasdešimt metrų ilgio atkarpą. Projektavo architektas Tadao Ando,- architektūros Dievas. Yra keliautojų kurie į Japoniją atvyksta vien tik dėl Tadao Ando.
Omotesando kalvos statyba, kainavusi 330 mln. dolerių, buvo paženklinta kontroversijomis. 1927 m. pastatas pakeitė Bauhauzo įkvėptus Dojunkai Aoyama apartamentus, kurie buvo pastatyti po 1923 m. Kanto žemės drebėjimo. Apartamentų sugriovimas vėl iškėlė klausimų apie Japonijos pasiryžimą išsaugoti istorinius pastatus. Vietos žemės savininkai priešinosi Ando architektui sakydami, jog jo pastatai yra pernelyg madingi šiai vietovei. Nedidelė senųjų apartamentų dalis rekonstruota naujojo komplekso pietrytinėje dalyje.
Šalimais Omotesando Hills yra ir Apple parduotuvė. Tai irgi architektūriškai labai sudėtingas statinys. Vitrininiai langai nulieti iš ypatingo dydžio stiklo lakštų. Viskas taip padaryta, jog atrodo pats pastatas tarsi kabo ore. Kalbant apie architektūrą ir Omotesando yra ir kur kas daugiau objektų kaip antai Yoyogi sporto centras kuris primena legendinius Vilniaus sporto rūmus.
Meiji jingu (Meidži džingu, 明治神宮) šventykla – ramybės oazė Tokijo širdyje
Lankantis Harajuku tiesiog privalu užsukti į Meiji Jingu šintoistų šventyklą. Meidži šventovė yra skirta imperatoriaus Meidži ir jo žmonos imperatorienės Šoken garbei. Šventovėje nėra imperatoriaus kapo, kuris yra Fušimi-Momojamoje, į pietus nuo Kioto.
Šventykla pradėta statyti 1915 m. ir buvo pastatyta tradiciniu nagare-zukuri stiliumi daugiausia naudojant japonišką kiparisą ir varį. Šio objekto statyba buvo nacionalinis projektas, sutelkęs jaunimo grupes ir kitas pilietines asociacijas iš visos Japonijos, kurios prisidėjo darbu ir lėšomis. Pagrindiniai rąstai buvo atvežti iš Nagano prefektūros, ir kaip bebūtų įdomu Taivano salos, kuris tuo metu priklausė Japonijos teritorijai. Apskaičiuota, kad 1920 m. statybos kaina siekė 5 219 00 jienų (maždaug 26 mln. JAV dolerių šiandien).
Ji oficialiai pašventinta 1920 m., o jo teritorija oficialiai baigta tvarkyti 1926 m. Iš pradžių pastatytos šventyklos komplekso vidaus tūris buvo 650 tsubo (tsubo yra senovinis ploto matavimo vienetas, 3,3m*3,3m). Iki 1946 m. Meidži šventovė oficialiai buvo priskirta Kanpei-taisha (官幣大社), t. y. vyriausybės remiama šventykla.
Originalus pastatas buvo sunaikintas per Antrojo pasaulinio karo metu vykdytus Tokijo oro antskrydžius. Dabartinė šventovė buvo finansuojama visuomenės lėšomis ir baigta statyti 1958 m. spalį.
Visuomet neišdildoma įspūdį palieka pati kelionė nuo Harajuku stoties iki šventyklos per visą šventyklos teritoriją kuri įsikūrusi tiesiogine ta žodžio prasme miške. Meidži šventykla yra 70 hektarų (170 akrų) ploto miške. Šią teritoriją dengia amžinai žaliuojantis miškas kuriame auga 120,000 365 skirtingų rūšių medžių, kuriuos, steigiant šventovę, padovanojo žmonės iš visų Japonijos vietovių. Šis miškas yra tikra poilsio ir atsipalaidavimo vieta Tokijo centre. Įėjimas į šventovės kompleksą veda per Džingu Baši tiltą. Meidži šventovė ribojasi su Jojogio parku, kuris kartu yra didelė miškinga teritorija. Įėjimai atsidaro saulei tekant ir užsidaro saulėlydžio metu, o jeigu tiksliau sakant po 17 val į Medži šventyklą nepateksite tad reikia pasiskubinti. Nuostabi šventykla Tokijo metropolyje skirta tikrai kūno ir sielos atgaivai.
Tokijo metropoliteno vyriausybės pastatas – apžvalgos aikštelė
Pasivaikščiojus po Meiji Jingu grįžkite iki Harajuku stoties ir su JR traukinio Yamanote linija važiuokite iki Šindžiuku (Shinjuku) stoties. Pati kelionė užtruks trumpiau nei 10 minučių. Šindžiuku yra milžiniška traukinių stotis kuria per dieną pasinaudoja apie 3 milijonai keleivių. Kitaip tariant stotyje per vieną dieną apsilanko visa Lietuva. Stotis labai didelė ir turi daugybę išėjimų. Tam, kad neklajoti po šiuos stoties palocius jums reikia eiti link vakarinio west išėjimo Tai bus po žeme esantis išėjimas. Čia judėdami tarsi kurmiai maždaug po dvidešimties minučių nukeliausite iki Tokijo metropoliteno vyriausybės pastato. Tai yra antras mano rekomenduojamas objektas.
Kodėl? Pastato 45 aukšte yra nemokama apžvalgos aikštelė iš kurio atsivers nuostabi Tokijo panorama. Rekomenduočiau nuvykti kol dar nesutemo, tam, kad galėtumėte pasižvalgyti po neaprėpiamas betono džiungles. Vakare šviesų jūros vaizdas ne mažiau įspūdingas, tačiau bus sunku įvertinti kur koks pastatas. Ir vienu ir kitu atveju garantuotos puikios instagramo nuotraukoms.
Dar trumpai apie Tokijo metropoliteno vyriausybės pastatą sutrumpintai vadinamą Točio (Tocho 都庁) – savivaldos, kuri valdo Tokijo metropoliją sudarančius specialius rajonus, miestus, miestelius ir kaimus, būstinė. Taip Tokijas yra įvairių savivaldybių prefektūros centras. Kuomet žiūrime į žemėlapį ir matome tik vienintelio Tokijo pavadinimą susidaro klaidinga nuomonė, kad Tokijas yra vienalytis. Tikrovėje skirtingos Tokijo savivaldybės kiekviena turi savo veidą, skiriasi mokesčių sistema, ir daugybe kitų smulkių niuansų.
Pastatą, esantį Šindžiuku rajone, suprojektavo architektas Kenzo Tange. Jį sudaro trijų statinių kompleksas, kurių kiekvienas užima vieną miesto kvartalą. Aukščiausias iš trijų pastatų yra Tokijo metropoliteno pagrindinis pastatas Nr. 1 – 48 aukštų bokštas, kuris 33 aukšte dalijasi į dvi dalis. Pastatas taip pat turi tris požeminius aukštus. Pastato dizainas turėjo priminti gotikinės katedros išvaizdą. Galima pajuokauti, kad tai aukščiausia gotikinė katedra, miesto rotušė, pasaulyje.
Kiti du komplekso pastatai yra aštuonių aukštų Tokijo metropoliteno asamblėjos pastatas ir Tokijo metropoliteno pagrindinis pastatas Nr. 2, kuris yra 37 aukštų.
Kaip ir minėjau jums reikia užsukti į vieną iš panoraminės apžvalgos aikštelės, po vieną kiekviename bokšte 45 aukšte (202 m. aukštyje), yra nemokamos visuomenei, jose yra suvenyrų parduotuvės ir kavinės. Nors restoranas tikrai nėra rekomenduotina vieta vakarieniauti.
1990 m. gruodį Točio buvo baigtas statyti už 157 mlrd. ¥ (apie 1 mlrd. JAV dolerių) valstybės lėšų. Jis pakeitė 1957 m. pastatytą senąją miesto rotušę Yūrakuchō rajone, kurią taip pat suprojektavo Tange ir kurioje dabar įsikūręs Tokijo tarptautinis forumas.
Iki 2007 m., kol buvo baigtas statyti “Midtown Tower” Roppongi rajone, jis buvo aukščiausias pastatas Tokijuje – 242,9 m.
Prisiminimų gatvelė – Omoide Yokocho
Kol dar laiko kojos iš paskutiniųjų bandykite nusigauti iki Prisiminimų gatvelės – Omoide Yokocho. Gatvelė yra Shinjuku stoties vakariniame rajone nuo tokijo metropoliteno pastato jums užtruks nueiti dar apie dvidešimt minučių.
Prisiminimų gatvelė 思い出横丁yra sena gera gatvė su nostalgiškais vaizdais. Ji tarsi senoji pokario Japonija. Tokių vietų Tokijuje išlikę labai nedaug, todėl būtina aplankyti.
Gatvelės ištakos – turgus po atviru dangumi, įkurtas sudegusiame lauke iškart po karo.
Šiuo metu prisiminimų gatvėje įsikūrėę apie 80 parduotuvių, iš kurių apie 60 restoranų ir bilietų parduotuvių. Kalbant apie restoranus tai yra daugiausiai yakitori (vištiena ant iešmelių) užeigėlės, įsikūrusios maždaug 330 kvadratinių metrų plote. Ypatingai gyva miesto dalis ir populiari užsienio turistų lankytina vieta. Nepatarčiau čia valgyti, nes maisto kokybės ir kainos santykis nėra įkvepiantis. Visgi jeigu norite atgauti jėgas ir sudoroti kelis iešmelius yakitori ar lėkštutę sriubos, tai rstoranėlio pasirinkimui nėra objektyvių kriterijų. Kur valgyti praktiškai nėra didelio skirtumo, nes tai vis tiek turistams skirta vieta, tad nereikalaukit išskirtinės maisto kokybės. Tai yra vieta skirta prisiminimams sukurti. Užeigoje galite drąsiai kalbinti šalia sėdinčius japonus ar užsieniečius, nes tai super demokratiška aplinka. Ką rekomenduočiau – šalto alaus ir yakitori bei otsunabe (sriuba ar viralas su mėsyte ir daržovėmis).
Kabuki-cho 歌舞伎町 raudonųjų žibintų kvartalas
Pasistiprinę nostalgija dvelkiančioje prisiminimų gatvelėje siūlyčiau užsukti į ypatingą rajoną kabuki-cho 歌舞伎町 . Kabuki cho yra Tokijo raudonųjų žibintų kvartalas. Skirtingai nei amsterdame šiame rajone jūs neišvysite prie vitrinų šokančių dailių merginų užpakaliukų ir papų. Japonijoje vadinamas vandens biznis (taip japonai vadina seksualinių paslaugų pasaulį) vyksta kitoje dimensijoje. Čia viskas keliasi po žeme, kur jūsų laukia ištaigingai pasipuošusios konsumatorės, vadinamos hostess, na ir taip pat vyrukai konsumatoriai nes kaip žinia vartotojiškoje visuomenėje atsipalaiduoti nuo kasdienių darbų reikia ne tik vyrukams, bet ir merginoms.
Nuo prisiminimų gatvelės iki Kabuki-cho rajono pėsčiomis nukulniuosite per 15 minučių.
Kabuki rajonas jus pasitiks žėrinčias vartais ir pulku juodaodžių, o taip pat plaukus ant galvos susilaižiusių mažųjų yakuzų parankinių, kuriuos aš vadinu pieškomis. Skinantis pirmyn nekreipkite dėmesio į jus bekalbinančius juodukus.
Hey man, Hey man…
Do you need a staf..
Staff tai čia aišku turime omenyje narkotinės medžiagos. Eikite pirmyn pernelyg nemindžikuodami ir niekados neatsakykite į jus kalbinančių gangų viliones, nes kitu atveju su tokiu naujuoju draugeliu eisite tol kol jam atsibos.
Kaip ir minėjau Kabuki-chō kurio plotas užima neit 36 ha teritorijos yra daugybės konsumatorių klubų, meilės viešbučių, parduotuvių, restoranų ir naktinių klubų rajonas, todėl jis dažnai vadinamas “niekados nemiegančiu miestu” (眠らない街, ).
Įdomi pačio rajono pavadinimo kilmė. Rajono pavadinimas kilo iš ketvirtojo dešimtmečio pabaigos planų šalia vieno centrinių Tokijo rajonų statyti kabuki teatrą. Nors teatras taip ir nebuvo pastatytas, pavadinimas prigijo.
2004 metais Kabukicho mieste buvo daugiau nei 1 000 jakudzos narių ir 120 įvairių jų kontroliuojamų įmonių. Tačiau augant turistų srautams, o taip pat Tokijui kandidatuojant 2016 m. vasaros Olimpinėms žaidynėms buvo nuspręsta pažaboti organizuotą nusikalstamumą. Tam buvo netgi pakeistas nuo 1948 m veikęs Suaugusiųjų pramogų įstatymas, apribota agresyvūs hostess barų savininkų ir jų klapčiukų veiksmai.
Lankantis tokiame rajone esminis patariamas – kaip velnias kryžiaus venkite naktinių klubų. Turistams, o ir šiaip pavargėliams nuo kasdienybės yra naudojama vadinama “Bottakuri” taktika – tai masalas ir apgaulė, kai klientai viliojami maža reklamuojama kaina, tačiau vėliau iš jų imama daugybė paslėptų mokesčių. Pati žymiausia istorija kalba apie tai, kad devynių asmenų grupė buvo įviliota į barą žadant, kad viskas įskaičiuota kainuos ¥4 000 (apie 30 EUR). Tuo tarpu viduje buvusios merginos linksmintojos išgėrė 172 gėrimus, o galutinė sąskaita siekė ¥2 663 000 (daugiau nei 20,000 EUR). Klientams, susipratus kas atsitiko buvo pradėta grasinti, kad klientai apmokėtų savo sąskaitas. Kiekvienais metais yra pranešama apie tūkstančius bottakuri atvejus, ypač nukreiptus prieš užsienio turistus iš Kinijos ir Korėjos.
Visgi pastaraisiais metais policija ėmėsi papildomų veiksmų tad dabar bottakuri atvejai skaičiuojami tiktai dešimtimis ar keliais šimtais atvejų per metus.
Shinjuku Golden Gai – Shinjuku auksinis miestas su šimtais barų
Tobulam vakaro užbaigimui trūkstama vyšnio ant torto turėtų tapti Shinjuku auksinis miestas su šimtais barų. Shinjuku Golden gai 新宿ゴールデン街 yra įsikūrės už kelių minučių kelio pėsčiomis nuo Šindžiuku stoties rytinio išėjimo, tarp Shinjuku savivaldybės pastato ir Hanazono šventyklos. Lankantis Kabukicho iki Golden gai pėsčiomis yra apie 5-10 min. kelio.
Auksinį miestą sudaro sudaro šešių siaurų gatvelių tinklas, sujungtas dar siauresniais praėjimais, kurių pločio užtenka vienam žmogui praeiti. Šioje teritorijoje yra daugiau kaip 200 mažų lūšnynų tipo barų, klubų ir užkandinių. Garnatuoju – įspūdžiai bus nepakartojamai.
Viskas atrodo taip vargingai, taip meniškai, taip unikaliai, kad tiesiog rankos pačios tiesiasi atidaryti vieno ar kito baro duris už kurių laukia kelionė į unikalų pasaulį.
Lankantis auksiniame mieste galime nusikelti į praeitį ir prisiminti neseną Tokijo praeitį, kai didelė miesto dalis buvo panaši į dabartinį Auksinį miestą, ypač dėl itin siaurų gatvelių ir mažų dviejų aukštų pastatų. Šiuo metu didžioji dalis aplinkinės teritorijos yra pertvarkyta: gatvių planai pakeisti taip, kad atsirastų daug platesni keliai ir didesni pastatų sklypai, o dauguma pačių pastatų dabar yra daug didesni daugiaaukščiai ar vidutinio aukštingumo pastatai. Dėl to Auksinis miestas liko vienas iš unikalių architektūrinių o tuo pačiu ir kultūrinių oazių, atspindinčių Tokijų prieš Japonijos “ekonominį stebuklą”, įvykusį XX a. antrojoje pusėje.
Paprastai pastatai yra vos kelių metrų pločio ir pastatyti taip arti greta esančių pastatų, kad beveik liečiasi. Dauguma jų yra dviejų aukštų, su nedideliu baru gatvės lygyje ir kitu baru arba mažu butu viršuje, į kurį veda statūs laiptai. Nė vienas baras nėra labai didelis, kai kurie tokie maži, kad vienu metu juose telpa tik apie penkis klientus. Tačiau Auksinis Gajus nėra pigi vieta vakarui, o klientai, kuriuos jis traukia, paprastai yra pasiturintys.Visgi net ir paprastas kelaiutojas tikrai gali leisti susimokėti 8-10 EUR ir pasivaišinti vietinės kultūros kokteiliuku. Verta verta tikrai verta.
Tiesa, dalis barų priima tik nuolatinius klientus, kuriuos iš pradžių turi supažindinti jau esamas lankytojas, tačiau daugelyje kitų barų priimami ir nereguliarūs klientai, o kai kuriuose net stengiamasi pritraukti užsienio turistus, nes iškabos ir kainoraščiai pateikiami anglų kalba.
Daugelis barų yra tam tikros tematikos, pavyzdžiui, džiazo, R&B, karaokės, pankroko ar flamenko, o jų apšiurusios sienos kartais gausiai apklijuotos filmų, kino filmų ir koncertų plakatais. Kitų barų lankytojai mėgsta tam tikrus pomėgius, pavyzdžiui, go žaidimus, filmus arba žirgų lenktynes.
Dauguma barų atsidaro tik devintą ar dešimtą valandą vakaro, todėl dieną ir ankstyvą vakarą čia labai ramu. Būtent todėl čia reikia užsukti pačioje dienos pabaigoje nusiplauti kelionės dulkes.
Asakusa ir Sensoji šventykla
Antrą Tokijui skirtą dieną siūlau pradėti nuo Edo (senasis Tokijo pavadinimas) laikus menančio rajono Asakusa. Iki Asakusa patogiausiai nusigauti Ginza metro linija (geltona spalva). Ginza metro linija važiuoja per visą Tokiją nuo Shibuya stoties tad, tikėtina gyvensite visai šalimais šio patogaus transporto mazgo. Su Ginza linija reikėtų važiuoti iki paskutinės Asakusa stotelės. Paprasta ir patogu. Dar vienas patarimas – į Asakusa važiuokite pirmoje dienos pusėje.
Taigi kuo ypatingas minėtas rajonas. Asakusa (浅草) – rajonas pirmiausiai garsėja Senso-ji – budistų šventykla, skirta bodhisattva deivei Kannon. Kannon kažkur girdėtas pavadinimas ar ne? Jūs atspėjote teisigai. Garsiosios Canon įmonės įkūrėjas savo kompaniją pavadino gailestingumo deivės Kanon garbei. Apie pačią šventyklą plačiau papasakosiu kitame straipsnyje.
Asakusoje yra ir keletas kitų šventyklų taip pat rengiamos įvairios šventės, pavyzdžiui, Sanja Matsuri. Sanja matsuri vyksta gegužės mėnesį. Jeigu lankysitės Tokijoje sanja matsuri metu jūs privalote pamatyti šį festivalį. Šio festivalio metu gatvėmis garsiai šūkaujant traukiami mikošiai (kilnojamosios šventyklos), o per 3 festivalio dienas švęsti išeina 1,5 mln. Žmonių. Nešiojamos šventyklos modelį galite išvysti Asakusa metro stotyje. Tikrai įspūdingas renginys, kuriam iš anksto paruoškite fotoaparatus ir vaizdo atminties korteles.
Grįžkime atgal prie Asakusa rajono. Edo laikotarpiu Asakusa kaip pramogų rajonas iš dalies išsivystė dėl gretimo Kuramae rajono. Kuramae buvo ryžių sandėlių rajonas, kuriuose laikyti ryžiai. Šie savo ruožtu tuo metu Edo mieste buvo svarbus ne tik kaip maisto produktus, bet ir kaip savotiška atsiskaitymo forma. Ryžiais buvo mokama feodalinės valdžios tarnautojams, tame tarpe ryžiais buvo atsiskaitoma ir samurajams už savo tarnystę. Šių sandėlių prižiūrėtojai iš pradžių ryžius laikė už nedidelį mokestį, bet laikui bėgant ėmė keisti ryžius į pinigus arba pardavinėti juos vietiniams parduotuvių savininkams su didesne marža. Dėl tokios prekybos daugelis sandėlių savininkų gavo nemažai laisvai disponuojamų pajamų, todėl netoliese esančioje Asakusoje ėmė kurtis teatrai ir geišų namai.
Didžiąją XX a. dalį Asakusa išliko pagrindiniu Tokijo pramogų rajonu. Rokku, arba Šeštasis rajonas, ypač garsėjo kaip teatrų rajonas, kuriame veikė tokie garsūs kino teatrai kaip “Denkikan”. Auksiniai Asakusos metai vaizdžiai aprašyti Yasunari Kawabatos romane “Auksinė Asakusos gauja”. Per Antrąjį pasaulinį karą vietovė smarkiai nukentėjo nuo JAV bombardavimų, ypač nuo 1945 m. kovo 10 d. Tokijo bombardavimo, dar žinomo didžiojo bombardavimo vardu. Po karo rajonas buvo atstatytas, tačiau dabar jį, kaip pasilinksminimų rajoną, pralenkė Sindjuuku, Shibuya ir kiti spalvingi miesto rajonai.
Šalia Sensō-ji šventyklos teritorijos yra nedidelis Hanayashiki atrakcionų parkas, kuris pretenduoja tapti seniausiu atrakcionų parku Japonijoje. Kaimynystėje esantys kino teatrai specializuojasi rodyti klasikinius japonų filmus, nes daugelis turistų yra pagyvenę japonai. Todėl apsilankę Sensoji šventykloje neskubėkite traukti link kitų turistinių obektų, bet skirkite laiko pasivaikščioti gretimose gatvelėse. Patarimas būtų iš Sensoji šventyklos laiptais nusileisti į kairę pusę kur bus tvenkinėlis su ypatingai gražiais japoniškais spalvotais nishikigoi karpiais. Dar toliau paėjus už kelių šimtų metrų išvysite mano minėtą Hanayashiki atrakcionų parką.
Skirkite laiko pasivaikščioti po šį nedidelį kvartalą. Asakusa yra seniausias Tokijo geišų rajonas, kuriame iki šiol aktyviai dirba apie penkiasdešimt geišų. Visgi skirtingai nei Kiote tikimybė išvysti tikrai geiša yra minimali.
Taip pat visai netoli Asakusos yra už penkių-dešimties minučių kelio pėsčiomis nuo šventyklos, yra kruiziniams laivams skirta prieplauka. Iš čia galite valandą laiko plaukti vienu iš kruizinių laivų maršrutų Sumidos upe. Tačiau asmeniškai pernelyg nerekomenduočiau šios pramogos. Reikalas tas jog pats plaukimas Sumida upe yra gana monotoniškas. Upės krantuose neišvysite ypatingų turistinių objektų tad būsite priversti tenkintis laivo gido pasakojimas apie skirtingus tiltus. Apie kruizinių laivų maršrutus kurie jums tikrai paliks didžiulį įspūdį papasakosiu kituose straipsniuose.
Žinoma pati svarbiausia vieta Asakusa jau minėta viena seniausių Tokijų šventyklų sensoji ir į ją vedanti garsioji prekybinė gatvė nakamise dori. Šią gatvė surasi labai lengvai pakilę iš metro stoties į paviršių nes visi turistai vis tiek judės link šios gatvės.
Nakamise-dōri (仲見世通り) jus pasitiks Kaminarimon griaustinio vartais, o pačios gatvės gale lauks šventykla. Sakoma, kad minėta gatvė atsirado XVIII a. pradžioje, kai Sensō-ji kaimynams buvo leista įrengti parduotuves prie šventyklos. Tačiau 1885 m. gegužę Tokijo vyriausybė įsakė visiems parduotuvių savininkams pasitraukti. Tų pačių metų gruodį teritorija buvo rekonstruota vakarietiško stiliaus plytomis. Per 1923 m. Didįjį Kantō žemės drebėjimą daugelis parduotuvių buvo sugriautos, 1925 m. jos buvo atstatytos iš betono, o per Antrojo pasaulinio karo bombardavimus vėl sugriautos.
Gatvės ilgis yra apie 250 m, veikia apie šimtas įvairiausių parduotuvių. Mano patarimas būtų eiti pernelyg neskubant pasižvalgant į vieną ar kitą suvenyrų parduotuvę. Rekomenduočiau būtent čia nusipirkti įvairiausių suvenyrų, jeigu neketinate įsigyti ypatingai vertingų dovanų iš Japonijos. Suvenyrai yra tam tikra prasme kičas, bet neišleidžiant didelės pinigų sumos kuo puikiausiai tiks pamaloninti pažįstamus sugrįžus iš Japonijos.
Sensoji yra seniausia ir viena svarbiausių Tokijo šventyklų. Šalia šventyklos yra penkių aukštų pagoda, Asakusos šintoistų šventovė. Pasak legendos, 628 m. po Kr. du žvejai, broliai Hinokuma Hamanari ir Hinokuma Takenari, Sumidos upėje rado Kanono statulą. Jų kaimo vadas Hadžino Nakamoto pripažino statulos šventumą ir įamžino ją perstatydamas savo namą į mažą šventyklą Asakusoje, kad kaimo gyventojai galėtų garbinti Kannon. Pirmoji šventykla buvo įkurta 645 m., todėl ji yra seniausia šventykla Tokijuje
Kasmet šią šventyklą aplanko daugiau kaip 30 mln. lankytojų ir tai yra neabejotinai labiausiai lankomas religinis objektas visoje Japonijoje.
Pusdienį praleidus Asakusoje rekomenduoju čia pat ir pasistiptirnti vėlyvais pusryčiais ar ankstyvais pietumis, nes toliau rekomenduoju važiuoti į Hamarikyu parką.
Hamarikyu japoniškas sodas
Lankantis Japonijoje mano vertinimu yra būtina pamatyti tikrą japonišką parką Hamarikyu 浜離宮恩賜庭園.
Logistiškai patogiausia būtų jeigu jūs iš Asakusos važiuotuve su iki Shimbashi stoties. Nuo Shimbashi stoties iki Hamarikyu parko pėsčiomis užtruksite apie penkiolika minučių, tačiau būtina turėti google maps po ranka, kadangi Shimbashi stotyje gana daug išėjimų o ir orientuotis pačiame mieste nėra labai paprasta.
Sumidos upės žiotyse esantis parkas plačiajai visuomenei buvo atidarytas 1946 m. balandžio 1 d. Anksčiau parkas priklausė Tokugavų šeimai ir buvo naudojamas kaip vila. Milžiniškame 250 216 m² ploto kraštovaizdžio sode yra tvenkinys, o parką supa Tokijo įlankos pripildytas jūros vandens griovys. Įspūdingai atrodo patys kraštovaizdžio kontrastai. Vaikščiodamas gamtos oazėje vieną vertus jautiesi tarsi gamtos apsuptyje, kita vertus už kelių šimtų metrų parką supą milžiniški dangoraižių, įmonių biurų pastatai. Labai savotiškas jausmas. Dar vienas svarbus aspektas, nesvarbu kuriuo metų laiku užsuksite į parką visuomet jis bus vis kitoks. Pavasarį jus pasitiks žydinčios sakuros, vasaros birželio mėnesio gale nuostabi fuji gėlė visterija, vėlyvą rudenį įvairiausiomis spalvomis nusidažantys japoniški smulkialapiai klevai, o žiemą visuomet žaliuojančios juodosios ir auksinės pušys.
Parko viduryje kaip ir pridera tikram japoniškam sodui yra tvenkinys kurio krantus jungia trys tilteliai. Tvenkinio viduryje minėtais tilteliais nusigaustie iki arbatinės, kurioje lankytojai gali pasivaišinti arbatos ceremonijos stiliumi paruošta arbata matcha ir japoniškais saldumynais.
Dar truputis istorijos. Kaip ir minėta parkas originaliai buvo Tokugawa šeimos užmiesčio vila.
1654 m. Tokugawa Tsunashige, jaunesnysis šiogunas Tokugawa Iemitsu brolis ir Kofu domeno daimyo, gavo leidimą “atgauti žemė” šalia Edo įlankos bei pasistatyti vilą ir įkurti sodą. Atgauti žemę skamba keistai, bet praktikoje tai reiškia jūrą užpilti žemėmis. Būtent dėl šios priežasties aplink esančios traukinių stočių pavadinimai primena kelių šimtų metų istoriją, kad šioje vietoje tyvuliavo jūra. Pavyzdžiui Hamamatsu stoties pavadinimas reiškia paplūdimio pušis, tad išties prieš kelis šimtus metų peizažas buvo visai kitoks.
Vėlesnės šiogunų kartos naudojosi šia vieta kaip antraeile rezidencija, o nuo Tokugavos Ienari iki Tokugavos Iejoši laikų tai buvo vieta, kur šiogunai galėjo užsiimti sakalininkyste. Sakalų medžioklės įrenginius ir šiais laikais galima išvysti vaikščiojant po parką. Jūs matysite nedidelius pylimėlius su savotiškais langeliais skirtais antims šaudyti.
Pagrindinius Hamos rūmus 1724 m. sunaikino gaisras ir nuo to laiko jie nebuvo atstatyti. 1729 m. šiogunas dovanų gavo dramblį, kuris 12 metų buvo laikomas rūmų teritorijoje. Vėliau ši teritorija buvo perduota Tokugavų kariniam jūrų laivynui kaip poligonas. 1867 m. šiogunatas pastatė vakarietiško stiliaus mūrinį pastatą, kuriame galėjo apsistoti Edo lankantys užsienio diplomatai.
Po Meidži restauracijos imperatorius Meidži šią vietą paskelbė “Hama rūmais” (浜離宮, Hama-rikyū) ir toliau naudojo kaip valstybinius svečių namus, kol buvo pastatytas Rokumeikanas. 1889 m. valstybiniai svečių namai buvo nugriauti. Sodai sudegė per 1923 m. Didįjį Kanto žemės drebėjimą ir dar kartą 1945 m. kovo mėn. per Tokijo oro antskrydį. 1945 m. lapkritį Hamarikyu parkas buvo perduotas iš Imperatoriškosios namų ūkio agentūros Tokijo metropolijai ir 1946 m. balandį atidarytas kaip viešasis sodas. 1952 m. jis buvo paskelbtas ypatinga nacionaline istorine vietove, taip pat ypatinga vaizdingo grožio vieta. 2010 m. buvo rekonstruoti įvairūs arbatos nameliai.
Dar vienas būtinai pamatyti gamtos stebuklas Hamarikyu parke yra šalia išėjimo augantis tarsi bonsai medis formuojama pušis. Tos pušies viena šaka nueina palei žemę keliasdešimt metrų. Žiūri ir stebiesi kiek dešimtmečių užtruko toks medžio formavimo procesas. Nepatingėkite paieškoti šios pušies ir įsiamžinti.
Ginza – prabangos ir elegancijos sostinė
Pasivaikščiojus po Hamrikyu parką patarčiau užsukti į šalimais esantį patį prabangiausią Japonijoje Ginza rajoną. Suprantu, kad kojos ne medinės, tačiau verta. Ginza tai tarsi Tokijo Mahatanas.
Ginza buvo pastatyta ant buvusios pelkės, kuri buvo užpilta XVI a. Ginzos pavadinimas kilo nuo 1612 m., Edo laikotarpiu, čia įkurtos sidabrinių monetų kalyklos.
Po 1872 m. kilusio niokojančio gaisro, per kurį sudegė didžioji dalis rajono, Meidži vyriausybė paskyrė Ginzos rajoną “modernizacijos pavyzdžiu”. Vyriausybė planavo statyti ugniai atsparius mūrinius pastatus ir didesnes gatves, jungiančias Shimbashi stotį iki pat Tsukiji rajono kuriame dar visai neseniai lankytojų minias viliojo didžiausias pasaulyje žuvų turgus. Turint omenyje žemės drebėjimų Japonijoje intensyvumą, mūriniai, o tiksliai plytiniai pastatai yra tikrų tikriausia beprotybė.
Nepaisant visų perspėjimų dar XIX a. pabaigoje Ginzoje buvo baigta vakarietiško stiliaus prekybos promenada su dviejų ir trijų aukštų plytų pastatais.
Iš pradžių šie “plytų kvartalo” pastatai buvo siūlomi parduoti, o vėliau išnuomoti, tačiau dėl didelės nuomos kainos daugelis jų negalėjo būti nuolat apgyvendinti. Be to, statyba nebuvo pritaikyta klimatui, o drąsus dizainas kontrastavo su tradicine japonų namų statybos samprata. Naujoji Ginza nebuvo populiari tarp atvykstančių užsieniečių, kurie ieškojo labiau Edo stiliaus miesto. To meto Ginza buvo panaši ne tiek į rytietišką miestą, kiek į Čikagos ar Melburno priemiesčius.
Nepaisant to, rajonas suklestėjo kaip “civilizacijos ir apšvietos” simbolis dėl laikraščių ir žurnalų kompanijų, kurios padėjo skleisti naujausias to meto tendencijas. Rajonas taip pat garsėjo savo vitrinomis.
Dauguma šių europietiško stiliaus pastatų išnyko, tačiau kai kurie senesni pastatai išliko, iš kurių garsiausias yra Wakō pastatas su dabar jau ikonišku Hattori laikrodžio bokštu. Pastatą ir laikrodžio bokštą iš pradžių pastatė Kintaro Hattori, “Seiko” įkūrėjas. Naujausioje istorijoje jis tapo garsiu vakarų prabangių parduotuvių forpostu. Šį pastatą rasite ginza 4 chome sankryžoje. Kitoje pusėje stovi nuostabaus grožio Mitsukoshi universalinė parduotuvė. Kalbama, kad pati sankryža o tiksliai po jūsų kojomis esanti žemė yra pati brangiausia vieta visoje Japonijoje.
Ginza yra populiari lankytina vieta savaitgaliais, kai pagrindinė šiaurės-pietų arterija uždaryta eismui. Lankantis Ginzoje tiesiog pasivaikščiokite, grožėkitės vitrinomis, aišku jeigu eurai ar doleriai plėšo piniginę galite užsukti palengvinti jos turinį.
Jeigu norite ir turite sveikatos apie penkiolika minučių einant nuo mitsukoshi parduotuvės link Tsukiji rajono įsikūręs Kabuki-za – tai kabuki teatras, kuriame vaidinamas vienas iš japonų tradicinių spektaklių kabuki. Pastatas buvo atidarytas 1889 m. ir kelis kartus rekonstruotas dėl karų ir gaisrų. Dabartinis pastatas pastatytas 2013 m. Galima nusipirkti bielitą ir į patį spektaklį. Įspėju po pusės valandos gali užspausti nenumaldomas nuobodulys. Kas kalbama spektaklio metu nesupranta net patys japonai. O tos minkštos kėdės taip puikiai įtraukia miego karalystė, kad kažin ar prieš sudėdami bluostą spėsite įvertinti aukštosios kultūros peripetijas.
Shibuya
Apalankius Ginza jūsų turistinė diena turėtų artėti link pabaigos. Tad pats laikas šalia 4 chome sankryžos lįsti po žeme ir tarsi kurmiams nusigauti iki Ginza metro linijos su kuria važiuokite iki Shibuya stoties. Shibuya yra paskutinė Ginza linijos stotelė.
Shibuya pirmiausia garsėja vadinamąja scrumble kosaten kiaušinienės pėsčiųjų perėja, kuri yra priešais Shibuya stoties Hachiko išvažiavimą. Sustojus eismui vakarinio piko metu pėstieji tarsi tsunamis užtvindo minėtą sankryžą ir kaip toje kiaušinienė keptuvėje susimaišo su kitais nepažįstamaisiais. Shibuya perėja yra “judriausia pasaulyje pėsčiųjų perėja”, kurioje vienu metu vaikšto iki 3 000 žmonių.
Be to jums tiesiog būtina nusifotografuoti su tarp stoties ir sankryžos esanti šuns Hachiko skulptūra. Ši vieta yra dažna susitikimų vieta, tad beveik visada pilna žmonių. Žymiosios istorijos apie šuns ir žmogaus draugystę bei ištikimybę turbūt retas kuris nėra girdėjęs. Yra ir japoniškas ir Holivudo filmas su Ričardu Gyru skirtas šiai istorijai.
Hachiko (ハチ公, 1923 m. lapkričio 10 d. – 1935 m. kovo 8 d.) – japonų akitos veislės šuo, išgarsėjęs dėl savo nepaprastos ištikimybės šeimininkui Hidesaburo Ueno.
Hachiko gimė 1923 m. lapkričio 10 d. ūkyje netoli Odate miesto, Akitos prefektūroje. 1924 m. Tokijo imperatoriškojo universiteto profesorius Hidesaburo Ueno atsivežė šuniuką gyventi į Shibują (Tokijas) kaip savo augintinį. Hachiko kasdien susitikdavo su profesoriumi Ueno Shibujos stotyje kuoemt šis grįždavo namo. Tai tęsėsi iki 1925 m. gegužės 21 d., kai Ueno darbo metu numirė dėl kraujavimo į smegenis. Nuo tada iki pat savo mirties 1935 m. kovo 8 d. Hachiko kasdien grįždavo į Shibujos stotį ir laukdavo grįžtančio Ueno.
Ištikimas šuo net devynis metus kiekvieną vakarą atbėgdavo pasitikti savo šeimininko kuris taip ir negrįžo .
Šis šuo japonų kultūroje buvo laikomas lojalumo ir ištikimybės pavyzdžiu. Praėjus nemažai laiko po jo mirties, jis ir toliau prisimenamas pasaulinėje populiariojoje kultūroje – jam statomos skulptūros, kuriami filmai, rašomos knygos, jis pasirodo įvairiose žiniasklaidos priemonėse. Japonų kalboje Hachiko žinomas kaip Chuken Hachiko (忠犬ハチ公) “ištikimas šuo Hačiko”.
