Pasidalinsiu su jumis įspūdžiais kaip aš japonišką babą kavojau. Ne vakar ir ne šiandien, maždaug prieš dešimtį metelių.
Išaušo graži diena – numirė japoniška baba. Ilgaamžė buvo baba kaip ir visos japoniškos babos. Žmogus nugyveno ilgą amželį ir pasiekė beveik dviejų nulių zoną. Nedaug trūko. Japonai visi ilgaamžiai kad juos kur galas. Tikras galvos sopulys pensijų ir sveikatos priežiūros sistemai.
Suskamba telefonas – skambina tolimas artimas giminaitis. Sakys – mama numirė. Užuojanti, giliai apgailestaujame. Tačiau yra viena problemėlė. Trūksta mėsos. Ta prasme trūksta žmonių, giminaičių kurie palydės babą į paskutinę kelionę. Japonijoje ne veltui sakoma geras kaimynas svarbiau nei artimas giminaitis. O ką daryti kuomet vienas giminaits už 700 km į šiaurę o kitas už 800 km į pietus. Tad giminystės saitai Japonijoje labai savotiški. Čia tokio fokuso, kad važiuosime ir pasedėsime kartu per Naujus metus nelabai sulauksi. Pirmas klausimas, o kur tą giminaitį su jo šeima patalpinti, kas patalėlį paruoš. Kas maistą gamins ir dar koks milijonas problemų. Todėl jeigu tai nėra gimti namai ar kokia nors gilesnė provincija ne slegiama kvadratinių metrų ploto ribojimais, betarpinis giminių susibėgimas retas reikalas. Vestuvės ir tos vyksta ant konvejerio apie kurį reikės papasakoti kituose blogo įrašuose.
Tad mūsų giminaitis, uošvės kažkuris n eilės pusbrolis susidūrė su problemyte,- mamos laidotuvėse tiesiog fiziškai trūksta žmonių kurie gali atsisėsti šalimais jubiliato ir palaikyti kompaniją.
Problemą galima išspręsti trimis būdais.
Pirmas. Pakavoti babą be svečių.
Antras. Pakavoti babą su samdomais giminaičiais. Taip Japonijoje galima surasti tokią paslaugą kaip svečių/ giminių nuoma. Gali internete išsinuomoti giminaičius ar šiaip svečius, laidotuvėms, vestuvėms ar kitoms šventėms. Gali apskritai netgi išsinuomoti tam tikro tipažo personažus. Sakykime planuojate šventę ir jums norisi turėti pagyvenusį vyriškį kuris būtų direktoriaus tipažas. Jokių problemų. Eini į oyaji no mori puslapį ir gali pasirinkti tinkantį vyriškio tipažą.
Trečias. Skambini dešimtos eilės giminaičiui ir kvieti prisijungti.
Nežinau visų budistinių laidotuvių peripetijų, bet ko nežinai tas yra labai įdomu. Žodžiu mielaširdingai pasirašau po siūlymu sudalyvauti babos laidotuvėse kaip oficialus giminaitis. Kas galėtų paneigti, kad ne giminaitis. Na toks truputį kreivas, šleivas, baltas, didelis, mėlynom akim, bet visgi giminaitis. Gal baba savo laiku mėgo paišdykauti..
Nuvažiuojame su uošviene pas babą penktadienį vakare. Pietinėje Tokijo dalyje įsikūręs krematoriumas vienas didesnių. Čia per kaminą į dausas iškeliauja daug babų. Mūsiškė irgi guli salėje, rūtom ir gvazdikais apkaišyta. Gal kokia nors budistinė praktika, bet bent jau maniškė gulėjo patogiai įsitaisius gėllių jūroje. O lauke oras geras, pavasaris. Tadi ir norisi tarti,- Baba kogi tu cia druni. Kelkis. Ainam laukan padabosim in saulį. Bet baba man atitaria, kūgi tu cia man garudzini. Ko tu cia mani bandai apvaražinti. Nesikelia baba.
Įsitaisau šalia giminaičių ložės. Vakare numatytas kažkoks religinis ritualas, kažkas panašaus į paskutinį vakarą ar koks ten galas. Žodžiu susirenka kaimynai, draugai, bendradarbiai, pažįstami ir nepažįstami, tada visi stovi eilėje ir eina atsisveikinti su klientu. Ir visi nešasi vokelius. Pakiša. Vėliau pasirodo budistų vienuolis. Patinka man jų mantros. Smagiai klausosi. Vietomis išgirstu tariamą vardą, gimimo datą ir gyvenamąją vietą. Dievas turi žinoti iš kur ir kas per avelė atkeliauja į dausas. Tos dienos užsiėmimai baigti.
Išaušo šeštadienis. Šiandien babą kūrensime. Japonai visus klientus degina. Va čia tai versliukas, misliju. Pamenu kažkada lankiausi ypatingoje verslo konferencijoje Lūžio taške Palangoje kur teko susitikti su K2 direktoriumi. Rimtas žmogus prabangi juoda vizitinė kortelė. Galvoju gal koks specialusis agentas, mėgsta juodas spalvas ir kodinius pavadinimus. Pasirodo ne. K2 tuo metu buvo vienintelio Lietuvoje krematoriumo savininkai.
Japonijoje krematoriumai ir šarvojimo salės yra vientisi kompleksai. Per koroną turėjo ypatingai daug darbelio. Kolega pasakojo, kad dėdė šaldytuve gulėjo tris savaites, nes nespėjo kūrenti.
Taigis važiuojame ir mes į mūsiškį krematoriumą. Baba guli gražiai a le nei krust, nei akytėm mirkt.
Apie vidurdienį žiūriu ateina liokajus ir atsistumia kažkokią stalo konstrukcija. Pasirodo tai krematoriumo darbuotojas atsakingas už klientų išvežimą. Prabangus juodas kostiumas, baltosios pirštinės, graudingai iškilminga povyza, liūdesėlis veide.
Ponai ir ponios – laikas.
Misliju kaip jis tą grabą vienas išneš. Pasirodo liokajus tvarkosi kaip tikras specukas. Gedulinga mimimka užveria babos langinę ir pristumia metalinę konstrukcija prie grabo. Tuomet elegantiškai dviem rankomis trukteli grabą ir tas tarsi gražiai strykteli ant stale įmontuotų ratukų. Aukščiausia klasė. Viskas vyksta taip lengvai ir paprastai. Japoniška kokybė.
Tuomet visi sveteliai su liokajumi pajuda link pagrindinės patalpos. Didelė salė. Sienoje sumontuoti konvejeriai padavėjai į krosnį. Ok, tai gero kelio. Įstumia babą į krosnį. Audžiu mintį, o tai kas toliau, stovėsim ir lauksime kaip prie kokio Gango kol kūrensis. Ne, pasirodo apie viską pagalvota.
Liokajus moja ranka ir kviečia lipt į antrą aukštą. Kūruklos antrame aukšte suprojektuotos pobūvio salės. Kol klientas kūrenasi, giminaičiai pasistiprina japoniškomis vaišėmis ir alučiu užgeria prisimindami jaunas dienas. A meni???? Menu, menu… A meni tų Jonų, nu tų Onos Jonelį. Menu menu. Ale kaip anas gėrė. Nuuu. Auksines rankas turėjo, bet kaip gėrė. Nuuu.
Kai atrodo, kad vakarėlis jau tik įsivažiuoja ir visai giminaičiais spėjau stuktelti po gramą, iš garsiakalbio pasigirsta pranešėjo balsas. “Mieli sveteliai, klientas paruoštas.” Dyrst į giminaičius. Visi stojasi ir nutaisę liūdnas minas klodami koją už kojos tarsi žasų virtinė patraukia į pirmą aukštą prie babos krosnies.
Ten mūsų vėl laukia liokajus su baltomis pirštinaitėmis ir dailiomis juodomis lakierkomis. Kažkaip visada galvojau ir įsivaizdavau, jog kremavimo pabaigoje iš kliento lieka tik pelenai. Gauni urną ir eini kavoti. Ne Japonijoje viskas kitaip. Čia Galapagai. Liokajus atidaro krosnies duris tuomet išsivynioja baltą rankšluostį iš kurio išsivynioja du pagaliukus. Pagaliukai tarsi valgymui skirto lazdelės, kad tik ilgesnės ir metalinės. O dangau, ant skarvados matosi susitraukę babos kauleliai. Giliai liūdėdamas liokajus ima lazdeles ir šalimais pasidėjęs urną mums organizuoja anatomijos vakarėlį. Su lazdėlis grakščiai čiupteli už kaulelio – štai čia momenėlis, ir deda į urną. Štai čia dilbis, štai čia blauzda. Oo kaip koks daktarėlis Menge. Baisiai įdomu. Tuomet lazdeles duoda kiekvienam iš giminaičių ir šie iš eilės krauna babos reliktus į urną. Pačioje pabaigoje liokajus su baltu turbūt šventu lapu gražiai nuvalo skarvadą ir pelenus supila į urną. Urna gražiai suvyniojama tarsi lauknešėlis ir atiduodama artimiausiam giminaičiui. Pastarasis turi berods 40 dienų urną laikyti namuose ir tik tada galima vežti į šventykloje esančias kapines.
Štai taip aš kavojau japonišką babą.
