Pagaliau. Pagaliau išaušo ta diena kuomet man buvo lemta praverti duris į žymųjį Momiji restoraną. Nors žodis restoranas čia gal nelabai tinka. Tai tikrosios Japonijos bendruomenės alfa ir omega, kur sutiksi ir paprastą stalių, ir namų šeimininkę ir šimtamilijoninę apyvartą darančios įmonės direktorių ar kokį žymų advokatą, politiką, televizijos žvaigždę. Visi sėdės prie vieno stalo ir kuo puikiausiai ras bendrą kalbą, nes čia yra tikras zen, buvimas čia ir dabar.
Momiji – yra suppon ryori, vėžlio patiekalų užeiga. Interneto metraščiose kažko ypatingai nerasite apie šitą vietą, nes kaip legenda sklinda iš lūpų į lūpas. Galiu tik paminėti, kad Momiji žydruosiuose TV ekranuose vaidenos net aštuoniolika kartų.
Apie Momiji galima rašyti visokiausiais kampais, visokiausiame kontekste: restoranas kiap bendravimo ir socializaimosi vieta, ekonominis modelis, japoniškų patiekalų virtuvė, keisčiausių patiekalų virtuvė ir t. t.
Laikrodis muša septynias, atžagaria ranka mosteliu noren (užuolaidas) ir žengiu žingsnį vidun paskui save uždarydamas duris. Nespėju įkelti kojos, girdžiu durys atslenkiamos atgal. a jo dabargi karantinas, tipo reikia vėdinti patalpas ir vengti san mitsu (uždarose erdvėse žmonių susibūrimų). Šiandiena kai vakar ir rytoj restoranėlis pilnai užsėstas. Devynos žmogystos palinkusios prie stalo viena akimi žvairuoja į mane kita stebi vakaro žinias. Šiandien Tokijuje vėl šimtas užsikrėtusių korona. Kaip jau tapo įprasta didžioji dlais infekuotojų susiję su yoru no machi (vakariniu miestu), taip vadinamas Kabuki ir kiti rajonai kur pagrinde veikia hostesų klubai ir kitos neaiškios reputacijos įstaigos.
Klesteliu šalia senuko man iš kairės. Pastarasis apsimeta, kad jam neįdomu kas atėjo. Galvoju palauk palauk, žinau, kad baisiai įdomu iš kur čia toks baltaveidis slibinutis atslinko. Po penkių minučių pareina klausimas – tai iš kur ponas. Sakau Lietuva. Aaa, Baruto. Šūdas, ir vėl tie estai. Baruto yra buves vienas žymesnių sumo imtyninkų, kuris dabar berods išrinktas į Estijos parlamentą. Ne sakau, ritoania. Aa, sakys senis su penkias dantimis, baruto sankoku, trys Baltijos šalys. Jo tėvuk, gerai išmanai geografiją. Tėvukas godžiai pasrėia iš nedidelio bokaliuko skaisčiai rusvą tirpalą ir toliau stebina savo žinimis. Tai jūs tie kur prie gor, gor, gor.. Padedu jam prisiminti – Gorbi (taip japonai trumpina Gorbačiovo pavardę) prieš tnakus stovėjote. Jo, tėvas mane stebina. Nors iš tikro ypač vyresnios kartos japonai žiauriai mėgsta spaudą ir žinias. Vėl srėbt neaiškaus skystalo. Jo tėvuk tia kiek pačiam metų. Sako man jau 79 , už poros mėnesių aštuonios dešimtys stuktels.Tuo metu kiti kleintai tyliai klausosi ir vertina padėtį.
Gerai, laikas kažką užsisakyti. Pasižiūriu į meistrą ir sakau toriaezu nama biru – pradžiai alaus. Ok, kranelis atsisuka. Ant stalo nugula kažkoks išplėštas lapukas, ir meistras skays, čia surašyk ką užsakinėsi. Permetu meniu iškabintą ant sienos. Kainos įstrigusios laike. Sakyčiau kokį trisdešimt metų atgal. Infliaciaja šioje užeigoje dar nesurado savo kelio. Hm. Tai ką užsakyti, pusę pateikalų kažkokie neaiškūs. Gerai jamam fugu (nuodinga žuvis) krūtinėlę pakepintą aliejuje ir tuno sašimio. Po penkių minučių atkeliauja fugu skanėstas, tokia balta skani mėsytė. Iš kito kapo su šešiais dantim primerkes akį sakys, tai paragauk Momiji 45 omleto. Hm, o tai kas tas 45 teiraujuosi naujo pašnekovo. Čia atsisuka meistras ir sakys 45 metai. Kitais metais bus jau 46 metia kai gaminu valgyti. Aha, supratau, jamu šitą omletą.
Penkių dantų savininkas iš kairės – o tai pas jus ten Europje nėra kiaušinių ir omleto – pareina man į veidą fundmentalus klausimus. Jaučiu pagyvėja visą užeiga. Miyazawa san – atsiliepia kostiumuotas trečias pašnekovas, kažkoks direktorėlius, a tu suprantu skirtumą tarp isapniško, prancūziško ir kiniško ompleto. Ir praveda mano kolegai kulinarinę pamokėlę. Po dešimties minučių tema išsemta, kartoju alaus.
Miyazawa san ar dažnai užsukate į Momiji? septynių dantų savininkas primerkes akį pradeda trolinti Miyazawa san. Sakys, šitas tai kas dieną sėdi. Jis jau ketvirtą valandą atvažiuoja. Dar meistras ilsissi po vakarykštės dienos, o Miyazawa san už jį atidaros restoraną ir pats sau įsipila. Kolegai iš kairės patinka toks įvertinimas. Atstates krūtinę suveblena – aš vargšas pensininkas, jei sau neįsipilsiu, tai kas man įpils. Pažįstu aš tuos pensininkus. Koks limonas eurų banke. Alus baigtas. Kreipiuosi į meistrą- sakau čia man to pačio ką ir Miyazawa laka. Labai gardžiai atrodo, toks skaisčiai rusvos spalvos gėrimas, mintyse galvoju greifurtai praskeisti sake. Meistras pašnairuoja į lapuką ir sakys, brūkštelk Momiji kokteliliukas. Pasakyta padaryta.
Stebi meistrą. Tikras savo darbo profesionalas. Spėju koks aštuoniasdešimt metų. Vienas vikriai aptarnauja visą klientūrą, kur riekia dar ir žodį tardamas. Momiji atidaromas apie penktą valandą vakare ir dirba iki antros nakties. Meistrui prisėsti kėdės nėra, o ir nėr kada. Gajus. Didžiausiai susidomėjes stebiu rusvojo kokteiliuko gamybą. Atidaro šladytuvą ir išsiima polietileninį maišą. Tad mitriai su kažkokią šakutę pradeda skaldyti kietulą. aaa. ledo gabalas užšaldytas, atsiskaldo man ledukų į kokteiliuką. Tada įpila šlakelį sakės. Vėl atsidaro šaldytuvo durys. Meistras išsitruakia sprite buteliuką, galvoju ištroško atsigaivins. Kur tau atsuką dangtelį ir kažką įvarvina į mano kokteiliuką. Ir štai jis atkeliauja ant mano stalo. Miyasawa san iš kairės nekantraudamas – tia kampai (į sveikatą). jooo kampai. bl… skonis kaip skonis. alkoholio nesijaučiau. Žiūriu mano bokale teliūskuoja kažkokios rausvai raudonos struktūros. Nieko ypatingo. Vėžlio kraujo kokteilis. Jaučiu hemoglobiną snatykiaujantį su su alokoholiu. Kampai… Miyazawa san – tai kaip, patinka? Joo, sakau ocyvystje pane, bardzo dobze, labai patinka bl, kaip koks vėžlių vampyras. Pauostau savo bokaliuką, tikrai toks kvapas kaip nukraujintos žuvies kvapas, kad nesugestų. Miyazawa san- aš tai kasdien kokį dešimt bokaliukų padarau. Vargšas pensininkas.
Kaimynas tolina Miyazawa san. Sakys, šitas tai kas dieną sėdi. Jis jau ketvirtą valandą atvažiuoja. Dar meistras ilsissi po vakarykštės dienos, o Miyazawa san už jį atidaros restoraną ir pats sau įsipila. Kolegai iš kairės patinka toks įvertinimas. Atstates krūtinę suveblena – aš vargšas pensininkas, jei sau neįsipilsiu, tai kas man įpils. Pažįstu aš tuos pensininkus. Koks limonas eurų banke. Alus baigtas. Kreipiuosi į meistrą- sakau čia man to pačio ką ir Miyazawa laka. Labai gardžiai atrodo, toks skaisčiai rusvos spalvos gėrimas, mintyse galvoju greifurtai praskeisti sake. Meistras pašnairuoja į lapuką ir sakys, brūkštelk Momiji kokteliliukas. Pasakyta padaryta.
Stebiu meistrą. Tikras savo darbo profesionalas. Spėju koks aštuoniasdešimt metų. Vienas vikriai aptarnauja visą klientūrą, kur riekia dar ir žodį tardamas. Momiji atidaromas apie penktą valandą vakare ir dirba iki antros nakties. Meistrui prisėsti kėdės nėra, o ir nėr kada. Gajus. Didžiausiai susidomėjes stebiu rusvojo kokteiliuko gamybą. Atidaro šladytuvą ir išsiima polietileninį maišą. Tad mitriai su kažkokią šakutę pradeda skaldyti kietulą. aaa. ledo gabalas užšaldytas, atsiskaldo man ledukų į kokteiliuką. Tada įpila šlakelį sakės. Vėl atsidaro šaldytuvo durys. Meistras išsitruakia sprite buteliuką, galvoju ištroško atsigaivins. Kur tau atsuką dangtelį ir kažką įvarvina į mano kokteiliuką. Ir štai jis atkeliauja ant mano stalo. Miyasawa san iš kairės nekantraudamas – tia kampai (į sveikatą). jooo kampai. bl… skonis kaip skonis. alkoholio nesijaučiau. Žiūriu mano bokale teliūskuoja kažkokios rausvai raudonos struktūros. Nieko ypatingo. Vėžlio kraujo kokteilis. Jaučiu hemoglobiną snatykiaujantį su su alokoholiu. Kampai… Miyazawa san – tai kaip, patinka? Joo, sakau ocyvystje pane, bardzo dobze, labai patinka bl, kaip koks vėžlių vampyras. Pauostau savo bokaliuką, tikrai toks kvapas kaip nukraujintos žuvies kvapas, kad nesugestų. Miyazawa san- aš tai kasdien kokį dešimt bokaliukų padarau. Vargšas pensininkas.
Laikas šio vakaro herojui. Meistras vėl iš savo šaldytuvo traukia politileninį maišelį. Šį kartą mūsų dėmesio pareikalauja vėžliukas. Toks mielas mielas. Savo galvytę kyšt kyšt. Galvoju tuoj tau bus šmakšt. Miestras sakys, reikia kas porą valandų pagirdyti. Pagyvėja ir kiti klientai. Viena moteriškytė – oi koks kjūtulas, o jis kanda. Tai ne, žinok laižosi. Vienas persisveria per stalą ir išteises piršta sakys – žiūrėk. Vedžioja savo smilių palei vėžlio galvą, o tas su ištempes kiek pajėgia kaklą bando pagauti ir atsikasti piršto. Šou pakaks, meistras vynioja herojų į polietileną ir kišą atgal į šaldyvutą atvėsti.
Perkratau savo smegeninę. Jo sakau, ponas meistre, a galima kažką iš vėžlio patiekalų užsiskakyti. Žinoma, tik reikia iš vakaro rezervuotis. Vėžlio pateikalams paruošti reikia bent dviejų valandų. O tai kas čia tei per pateikalai klausiu naujai į užeigą užslinkusio pašnekovo. Nu, pirmiausiai vėžlio sašimis, (žalia mėsytė), tada kažkas kepta ir pabaigai sriubytė.
Jo, laikas atnaujinti alkoholio raciono. Opa, žiūriu fugu užpiltinė su atsukan’u (karšta sake). griebiu pieštuką ir rašau fugu atsuka’as. Čia atsibunda Miyzawa san – užsakinėk du atsukanus iš karto, patarinėja žinovas. Matote tuos išdarinėtos fugu griaučius meistras pakepina ant grotelių ir tada užpila karšta sake. Štai jums ir fugu atsukan’as. Tik reikalas tas kad reikia bent kelis kartus užpilti, nes tada atsiskleidžia fantastinis aromatas. Kol mintyse jau mėgaujuosi atsukan’u, meistras nepraleidžia progos patrolinti Miyazawa san. Sakys – patarėjas didysis, pats nė karto neužsakinėjo fugu užpiltinės, žinda tik Mimijo kokteiliukus. Miyazawa san eilinį kartą atsimuša veblemdamas – aš vargšas pensininkas.
Laikas šio vakaro herojui. Mesitras vėl iš savo šaldytuvo traukia politileninį maišelį. Šį kartą mūsų dėmesio pareikalauja vėžliukas. Toks mielas mielas. Savo galvytę kyšt kyšt. Galvoju tuoj tau bus šmakšt. Miestras sakys, reikia kas porą valandų pagirdyti. Pagyvėja ir kiti klientai. Viena moteriškytė – oi koks kjūtulas, o jis kanda. Tai ne, žinok laižosi. Vienas persisveria per stalą ir išteises piršta sakys – žiūrėk. Vedžioja savo smilių palei vėžlio galvą, o tas su ištempes kiek pajėgia kaklą bando pagauti ir atsikasti piršto. Šou pakaks, meistras vynioja herojų į polietileną ir kišą atgal į šaldyvutą atvėsti.
Perkratau savo smegeninę. Jo sakau, ponas meistre, a galima kažką iš vėžlio patiekalų užsiskakyti. Žinoma, tik reikia iš vakaro rezervuotis. Vėžlio pateikalams paruošti reikia bent dviejų valandų. O tai kas čia tei per pateikalai klausiu naujai į užeigą užslinkusio pašnekovo. Nu, pirmiausiai vėžlio sašimis, (žalia mėsytė), tada kažkas kepta ir pabaigai sriubytė.
Jo, laikas atnaujinti alkoholio raciono. Opa, žiūriu fugu užpiltinė su atsukan’u (karšta sake). griebiu pieštuką ir rašau fugu atsuka’as. Čia atsibunda Miyzawa san – užsakinėk du atsukanus iš karto, patarinėja žinovas. Matote tuos išdarinėtos fugu griaučius meistras pakepina ant grotelių ir tada užpila karšta sake. Štai jums ir fugu atsukan’as. Tik reikalas tas kad reikia bent kelis kartus užpilti, nes tada atsiskleidžia fantastinis aromatas. Kol mintyse jau mėgaujuosi atsukan’u, meistras nepraleidžia progos patrolinti Miyazawa san. Sakys – patarėjas didysis, pats nė karto neužsakinėjo fugu užpiltinės, žinda tik Mimijo kokteiliukus. Miyazawa san eilinį kartą atsimuša veblemdamas – aš vargšas pensininkas.
