LR ambasados dėka netikėtai apturėjai fantastišką galimybę sudalyvauti Okinavoje vykstančioje ResorTech parodoje skirtoje IT technologijoms. Kaip jau galima nuspėti iš pačio parodos pavadinimo paroda su aliuzija ne tik į technologijas, bet ir kurortinį poilsį. Kas nežino, Okinava yra per kelis tūkstančius nuo tokijo nutolęs tropinis salynas. Pagrindinėje salos vietoje netgi yra vieta kur kaip rašo turistiniai bukletai yra šiauriausiai nutolęs tropikų kampelis. Paskutinį karta Okinawoje teko lanktis prieš dešimtmetį, tad turėjau puikią progą naujai pažvelgti į japonų itin mylimą visiškai kitokią Japoniją.
Kas bendro tarp Okinawos ir Lietuvos. Čia manau geriausiai praverstų keturių B koncepcija. B – basukettoboru, kitaip tariant krepšinis. Okinawa yra viena tų vietų kur japonai pamišę dėl krepšinio. Ne veltui sekantis pasaulio krepšinio čempionatas vyks Filipinuose ir Japonijoje, o tiksliau Okinawoje. Jie kaip tik šiais metais Okinawa mieste pastatė naują krepšinio areną. Antroji B yra be abejonės agu, kitaip tariant butaniku, liaudyje geriau žinoma deivės kriukonės vardu,- kiauliena. Okinawiečiai yra vieni tų kur valgo kiaulės kriu kriu ausis ir kojas ir kitas dalis. Vėliau papasakosiu apie savo patirtį restorane kaip jauna porelė užsisakinėjo kojeles. Skani ta jų degloji agu, bet dar manau jie galėtų iš mūsų pasisemti ir daugiau paslapčių kaip antai vėdarai ar kiaulės šnipo, liežuvio delikatesų gamybos paslapčių. Trečia B yra beikoku, AMERIKA. Amerikiečiai yra tiek Lietuvos tiek ir Japonijos nacionalinio saugumo garantas. Okinawoje yra įsikūrusi net trisdešimt viena JAV karinė bazė. Taip skaičiaus nesumaišiau 
Visos karinės bazės Okinawoje užima apie 8％ procentus saos teritorijos ir sudaro apie vienuolika tūkstančių hektarų. Tiesą pasakius įspūdingas skaičius o ir pačios karinės bazės tikrai ne pėsčios. Čia atskirai reikėtų išskirti Futenma ir Kadena karines bazes. Atsisėdęs kitoje gatvės pusėje priešais Futenma gali išvysti visą Amerikos oro pajėgų kolekciją nardančią po dangų. Transporto lėktuvai, žvalgybiniai, sraigtasparniai, tame tarpe čanukai ir garsieji Osplay (patys keisčiausi sraigtai), visokie naikintuvai ir pan. Kaip pasakoje kolega Rokas iš Ambasados tai nardydamas atokiau prie kitų Okinawos salų gali net ir po vandeniu išgirsti besismaginančius naikintuvų pilotus kurie vos ne uodega liesdami vandenyną mėgsta palakstyti. Netrūksta žinoma ir incidentų. Čia praėjusiais metais berods vieno sraigtasparnio durys iškrito. Ant mokyklos teritorijos. Gerai, kad nieko nepritreškė. Dar viena B – sakyčiau yra binbo. Skurdas. Taip kaip LT viena ne turtingiausių Europos Sąjungoje taip ir Okinawa irgi ne spindi statistikos eilutėse. Vienas mažiausių uždarbių visoje Japonijoje, pastatai ir visa infrastruktūra irgi tokia sakyčiau pagyvenusi. Cenrtinė vyriausybė stengiasi gaivinti salos ekonomiką ir pasikliauti ne vien tik turizmu. Todėl čia yra sudarytos išskirtinės sąlygos IT įmonėms, kuomet kompensuojamas darbuotojų atlyginimas. Taip pat yra galimybė testuoti autonominius automobilius, skraidinti dronus ir pan.
Paroda kaip paroda. Apie savo produktus atkalbėjau dvi dienas kaip poterius kaip švenčiausią litaniją. Kaip būna per rimtus šerminis be sustojimo kokias dvi valandas atbildi maldas įkali kavos ir vėl gali stoti į kovą. Įdomiausia žinoma parodos lankytojai. Šį kartą kur buvo kur nebuvę o pas litvinus užsuko pan Lukasz i pane Malgozata. Kaip ir pridera, manau pirmoji Lukasho frazė turėjo būti “kurwa bardzo goronco”. Aš aišku mintyse atitariau “tak jesce pane, kurwa, su kostiuminiu švarku, Okinawoje prie polius dvidešimt penkių tikrai yra bardzo goronco.” Vietinė fauna tai prisiderinusi, visi tokiais havajietiškais marškiniais trumpom rankovėm trūksta tik gėlių vainikų ant kaklo. O mes rimtuoliai matai goronco ar negoronco bet su švarkais apsimūturiavę. Aną dieną žiūr ateina Hi bro ir yes sir. Na visi amerikiečiai kareiviai pradeda hei broli ir baigia kiekvieną atsakymą yes sir. Karį atskirsi jau iš pusės kilometro, o ypač amerikietį Japonijoje. Visa povyza, akinukai nuo saulės ir ranka kaip kuvalda. Tai mano hey bro Mathew irgi su tokia kuvalda, kad manau užtektų krepštelėti per ausį ir galva pavirstų į paštetą. O jeigu jau atsilošęs liuobtų į smegeninę tai tikrai tėvas su šiūpeliu nuo sienos nenugramdytų. Įspūdingas stotas. Taigi yes sir domėjosi apie kriptovaliutas. Pasirodo pastarosiom dienom US socialiniuose tinkluose reddit ir discord’e paplitusi žinutė, kad kažkoks vienas labai žymus naujos kriptovaliutos asas japonas lankosi parodoje tai ir jis atgužėjo susitikti su naujuoju guru. Investavimas šventas reikalas.
Kaip ir minėjau dalyvauti pardoje ir nepraleisti bent vienos dienos Okinawoje ant saulutės būtų tikras nusikaltimas. Tad ir aš savo šeštadienį paskyriau salos tyrinėjimams. Įkvėptas seno prietelio Aivaras Bakanas įspūdingų istorijų apie Zanzibarą sakau reikia būtinai nuvažiuoti į Okinawos tropinį Yanbaru mišką, kuris yra įtrauktas į Unesco. Ryte įsliuogiu į savo Toyota Aqua mašinytę – manau mano draugas amerikietis su savo kuvalda per pusę galėtų šitą mašiniuką perkirsti – ir pasiledu įsalos šiaurę. Šimtas kilometrų ir dvi su pusę valandos kelio į vieną pusę. Taip, reikia suvesti navigaciją, o žiūriu navigacijos žemėlapyje parašyta Yanbaru nacionalinis parkas ir pavėsinės ar kokia tai lankytinos vietos ikona. Ok važiuoju. Riedėjau riedėjau. Jūra, paplūdimiai, puikus oras. Netgi sakyčiau kyla pagunda šokti į vandenį. Ašku vietiniams dabar žiemos pradžia. Kolega Rokas informavo, kad jūros temperatūra 23 laipsniai. Abu pritariam, kad mūsų baltija tikrai tiek neprišildo. Nu jau beveik atriedėjau prie savo taško ogi žiūriu tolumoje toks baltučio smėlio fantastiškas paplūdimys. Galvoju tikrai stosiu ir lysiu balon. Tik reikia arčiau privažiuoti. Riedu su savo karieta artyn. Žiū karirėn prasideda koncertinos tvora. Galvoju geras paplūdimys, gal mokamas, gal apsitvėrę, kad koks balvonas neįlystų.
Aha,.. Jau suksiu kairėn, o ten Yes sir su brauniku ant peties stovi. Sako stuuuj kur važiuoji. Nu išsimaudyti, važiuoju. Sako tėvai gal tavo akiniai nepritraukia, bet čia Kadena karinės bazės poilsio bazė. Oj, kad tavi kur šikantį sutrauktų, misliju. Pasirodo visą nediduką pusiasalį apsitvėrę nuog japonų ir tokių prašalaičių kaip aš.
Gerai riedu toliau, jau netoli mano tropiniai miškai. Tik žiū, ogi mano navigacija rodo sukti kairėn per vietinį kaimą. Važiuoju. Už kokių penkių šimtų metrų žiūriu jau mano keliukas tik siaurėja jau ir mano mažutė vos išsitenka. Ne misliju kažkas čia negerai. Vėl baksnoju navigacijoje. Tik šį kartų išsitraukiu telofono gūglės žemėapį. Nu akurat yra kažkoks ale parkas vidurį kalnų. Bakst ir vėl riedu. Šį kartą keliukas jau platesnis. Pradžioje riedėjau per cukrašvendrių plantaciją, tuomet prasidėjo miškelis, tuomet miškas, o ant galo giria. Važiuoju su ta mašina kažkur į kalnus ir misliju, nu bet kaip čia turizmui ne pritaikyta. Autobusas tikrai ne pravažiuos. Ten mano mažoji Toyota Aqua vos pralenda. Kokius septynis kilometrus į kalnus užkilau kalnų keliukais. Anei vienos gyvos dvasios. Tik pakeliui žiūriu kur ne kur yra tokie nedideli įvažiavimai automobiliukams ir maždaug dešimties kvadratinių metrų ploteliai. Pasirodo ten vietinių daržai. O tiksliau pasakius sodas. Auga kokie trys medžiai ir jau vadinasi visas sodas.
Oi misliju nematėt jūs mūsų laukų. Pamenu per savo karjerą vieną kartą teko su mokykla išvažiuoti kasti bulvių. Kažkada pradinėse klasėse. Atsistoji bulvių lysvės pradžioje tai lysvės galo nesimato. Vat čia tai laukai. Žodžiu riedu toliau, jau ir slogutis apėmė. Jabytute nu tikrai turistai neis pėsčiom septynis kilometrus. Čia ne kokie piligrimų takai. Stabdau arklius ir vėl gūglinu. Šį kartą randu Yanbaru miško edukacijos centrą. Bingo. Eureka.
Pasileidžiu tekinom su savo Toyota nuog kalnelio.Vargais negalais privažiuoju aš tą edukacijos centrą, bet nuojauta sako kažkas čia negerai. Įsiraunu centro vidun ir pasigavęs pirmą japoną jam aiškinu. Noriu į mišką. Rūta žalia riedėjau tris valandas ir neprasieisiu tropiniu mišku. Ką man Aivarui reiks papasakoti? Vietinis paukštukų mylėtojas – kažkokius turi super saugomus paukštukus šitame Yanbaru miške – pakyla iš vietos. Ateina artyn ir nuskenuoja mane nuo galvos iki kojų. Tai sako – miškan nori. Aha suveblenu – noliu labai labai noriu. Tas vėl įjungia skenerį ir žiūrėdamas į mano batus lakierkas sakys, – su tokiais batais į mišką. Nu ką batai kaip batai – šliūbiniai – jug į parodą atvažiavau, aišku jam toliau. Gerai- sakys. Tuomet kažkodėl mano japonas pereina į anglų kalbos režimą prisimines jog kalba su užsieniečius ir ištiesęs žemėlapį baksnoja, kad man artimiausias taškas yra kažkokia stovyklavietė kur galima ramiai pasivaikščioti.
Tak jesči – būtinai važiuoju. Kokie keturi kilometrai.Privažiuoju aš tą stovyklavietę, tik žiūriu atbėga kažkoks vietinis su lazdele mosikuodamas. Sako – stujjjj. Minu pedalą. Tas man sakys, – pas mus dabar toks renginukas iki penktadienio šitoj stovyklavietėje vyksta. Ot rūūūūkštele, lysk tu vabalo blauzdon, misliju, o tuo tarpu pasmailinęs liežuvį klausiu – tai koks renginys. Japončikas merkdamas akį sakys – svingerių vakarėlis, daug žmonių, tai miškan nori? Ai sakau, aš čia tik trumpam užsuksiu. Juk reikia pamatyti tropikų mišką. Gerai – moja lazdele. Welcome. Nu jau aš su tais gamtos svingeriais neprasidesiu misliju. Vėl kreipiuosi į visagalį gūglę. Pasirodo už pusvalandžio kelio yra dar vienas kažkoks ale pažintinis kelias. Nu gal šį kartą dievai bus gailestingi. Žodžiu pririedu aš prie to kelio, o ten ištaigingi poilsio rūmai stovi. Pasiimu kavytės ir įsitaisęs ant terasos užuodžiu, jog kažkur šalimais yra pažintinis takas.
Nusibaladoju aš prie to tako. Pagaliau miškas. Ainu, paukštukai čiulba, krūmeliais šnara, medeliai linguoja, pelėdos ūkauna. Gamta. Koks krūmelis sušnara, prieš akis išnyra strašydlos siluetas mintyse. Ech greičiau baigtųsi tas pažintis takas. Ką gali žinoti, juk Okinawoje antro pasaulinio karo metais žuvo 12,000 amerikiečių ir beveik 200,000 japonų. Čia kapas ant kapo. Besi į žemę su lopeta ir garantuota į kieno nors kaulą atsiremsi. O jau ir temti pradeda. Prisimenu savo žvejybos patirtis su vėlėm. Tik girdžiu už kokio šimto metrų vaikiukai ūbauna, baaba baaba. O galvoju. Vat proga pasilinksminti. Misliju ot šposą padarysiu ot bus čiūdas. Renkuosi iš trijų variantų. a) nusirengiu marškinius, bėgu link vaikų ir iškėlęs abi rankas į viršų šaukiu Tenno heika banzai (Tegyvuoja jo didenybė imperatorius.) Turint omenyje salos kontekstą ir visus kamikadzes gal ir geras šposas gautųsi. b) užlipu į medį ir kuomet prieis vaikai pridėjęs pirštą prie lūpų padarysiu ššššššš. Tipo tyliai visi. c) varpelis nuo meškų. Ot geras reikalas. Gauruotos mintys sufleruoja jog reikia lysti miško vidun ir kuomet prieis vaikai pradėti skambinti varpeliui. Toks subtilus juokelis. Tik kažkaip misliju, o kas man sakė, kad ten “tikri” vaikai. Juk tarp 200,000 japonų aukų manau būta ir vaikučių. O jeigu jie pradės man skambinti varpeliu. Nee, sakau brolyt nešdinuosi atgalios iš miško.
Maistas.
Kiekviena kelionė Japonijoje pirmiausiai yra vietinis maistas. Kas kas bet Okinawa tikrai turi kuo pasigirti. Rokas Danilevičius dėka užrodė tokią autentišką Okinawos patiekalų vietelę, kad galima tiesiog pirštus nusikasti bevalgant. Rokas, kartu ir aš vienas toje pačioje vietelėje lankėmės tris vakarus. Taigi dirba be pertraukų jau penkiasdešimt du metus. Lietuvoje manau tik koks Neringos restoranas ir ta Kaune spurginė galėtų lygiuotis.
Restorane telpa apie keturiasdešimt klientų. Kada tik be ateisi visuomet yra bent dešimties žmonių eilė lauke. Vakar laukėm virš valandos. Šiandien laukiau apie valandą. Per tą laiką spėjau pasikalbėti ir su kitais laukiančiais ir su išsvirduliuojančiais apšilusiais klientais ir kas svarbiausia su Tėtuku pasilabinti. Kadangi mes gaijinai užsienčiai jau trečia dieną užsukam tai restorano šeimininkas – Tėtukas labai patenkintas.
Tėtukas atlieka tris funkcijas. Pirma. Kadangi nuo pat restorano atidarymo valandos jau būna susiformavusi eilė, tai tėtukas kas penkiss minutes išlenda laukan ir visiems aiškina kelinti jie eilėje. Taip pat visuomet maloniai paaiškina, kad tai pats paprasčiausias Okinawos patiekalų restoranėlis. Kiekviena namų šeimininkė okinavietė gamina tokius pateikalus. Visi turistai karpo ausytėm, ir pajutę autentikos prieskonį varvina seilę. Verta laukti. Antra tėtuko funkcija yra bendravimas su Matrica. Kaip ir pridera autentiškam restoranui viduje stovi rožinis tas toks sukamais skaičiais analoginis telefonas. Sėdžiui šiandien prie baro grauždamas kiaulės koja ir viena akim stebiu telefoną. Žinau, kad Tėtukui išalkę klientai skambina kas dešimt minučių.
Girdžiu brrrrr brrrr. Grynai tas telefonas skamba kaip per Matricos filmą. Du klientai kur sėdi šalimais net suskalatoja. Tuo tapu tėtukas kelia triūbelę ir jau kaip poterius kartoja – vietų nėra, rezervacijų neatliekam, soriukas. Trečia tėtuko fukcija prižiūrėti savo vištidę. Oi ten kike sukasi moterėlių O svarbiausia tai yra Tėtuko mylimukas – Motinėlė. Madam yra atsakinga už tris keptuves. Dešinėje čirškina tik žuvį. Skanumėlis. Tuomet per vidurį esančioje keptuvje daro vadinamą tenpura. Turi tik dvi rūšis – mozuku (kažkokia jūros dumblių abra kadabra) ir rakyo (irgi tokia daržovė prie kario sutinkama). Tuomet ant laužo dar atsakinga už viskas kas verda. O ten deivės kriukonės karštieji baseinai. Mėsytė minkštutė minkštutė. Dar viena teta atsakinga už visokių rūšių chanpuru patiekalą, trumpai tariant keptuvė.
Dar yra kelios tetos dirbančios su užkandukais. Taip pat dirba ir mielaširdingos vaidilutės padavėjos. Man atrodo viena yra Tėtuko anūkė. vakar su ja maloniai pabendravom. Pasiklausinėjau ar Tėtukas labai griežtas, sakė nee dabar jau normaliai. Šiandien kaip ir pridera tikram gurmanui užsisakiau goya (tokia karti karti daržuvė – vitaminų bomba) specialaus acto tirpale (toks kaip mozuku, saldžiai malonus). Tuomet sojos sūrio chanpuru su jautiena. Na ir žinoma virtos kiaulės kojelių. Jūs būtutę matę koks buvo patenkintas Tėtukas. Oi sako ot tai pasirinkimas ot tai gurmanas gaijinas – tobulas meniui. Reziumė būtų tokia, jeigu būčiau ne apsiženijęs tai manau po kokios savaitės laiko Tėtukas pasiūlytų vesti jo anūkę. Toks patenkintas ir laimingas jis buvo. O darbo rankos jiems tikrai nepamaišytų. Turint omenyje klientų srautus jie kas dieną pamaitina kokias tris lietuviškų vestuvių grupes. Kokius du šimtus galvų kas dieną ir taip jau kaip sakė Tėtukas jau trisdešimt metų.
