Viename iš straipsnių dalinausi savo žvejybos įspūdžiais pagaunant tanklaivį. Tačiau su karpių žvejybos profesoriumi Virginijus Virbickas turėjome ir kitokių kelionių bei patirčių bendraujant su Japonijos žvejais.
Pusantros valandos kelio nuo Tokijo Miura pusiasalio kampe yra nedidelė Džogašima sala. Pastaroji sala yra tikrų tiekiausia iso, t.y. žvejybos nuo uolų Meka. Jeigu nuvyksite savaitgalį ant salos kraštų išvysite šimtus žvejų bandančių sugauti gyvenimo laimikį. Tiesa paskius dauguma svajoja sugauti raudonuosius jūros karšius.
Na, teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Džogašima garsėja ne tik kaip žūklės vietovė. Tai yra taip pat vartai pas šventą Petrą. Salą su pagrindine Japonijos sala jungia vienas tiltas. Pasirodo tas tiltas tope tarp šokliukų populiariausių pasirinkimų. Aiškinu. Jeigu sugalvojote nusižudyti reikia deramai pasirinkti tam skirtą vietą. Galite rinktis Chuo traukinio liniją Tokijuje. Tik susidūrus su traukiniu vaizdelis ne itin estetiškas, o be to gresia finansiniai nemalonumai šeimai. Kitas variantas žymusis miškas šalia Fudži kalno. Miškas kuriame vaidenasi. Miškas garsėjantis visokiausiomis baisiomis istorijomis. Jeigu norite pamatyti lavoną, tai minėtas miškas puikus pasirinkimas. Na ir žinoma Džogašima sala visai geras variantas. Pliumptelėjus nuog tilto žemyn susidarusios srovės tarp salos ir pagrindinės salos nepalieka jokių šansų išplaukti. Žodžiu estetiškai įdomus variantas. Gal todėl ir žuvytės gerai kimba.
Kopinėdami po uolas sutikome būrelį kinų. Žmonės atvyko žvejoti pasiruošę. Nepaisant smulkaus lietuas pasislėpę po uolos kraštu užsidėję puodą nat nešiojamos viryklės gaminamos skumbrės pietus. Logika paprasta. Trauki skumbrę, meti į puodą, dar užpilti kokiu pomidorų padažu ir gausis visai nebloga skumbrytė. Jeigu pasiruošimo daugiau tai galima skumbrę virti, prieš tai vandenį užpylus šlakeliu sakės vynu. Sakė panaikina specifinį žuvies skonį. Tada belieka iš naujo užvirinti vandenį sumesti griežinėliais pjaustytą imbierą, užpilti sake, cukrumi arba mirin ir sojos padažu. Pačiojo pabaigoje reikėtų pagardinti miso pupelių pasta ir super patiekalas paruoštas. Taigi kinai nestabdo. Kaip sako jų išmintis, valgom viską kas turi kojas išskyrus kėdes. Kita išmintis sako valgom viską kas juda išskyrus mamą ir tėvą.
Pakopinėjus po uolas su Virginijum nuslinkoms pasižiūrėti kaip žvejoja vietiniai korifėjai uosto teritorijoje. Vieni bando pagauti kalamarus, kiti žaidžia su lengvais džigais taikydamiesi į labai gardžias dugno žuvytes, treti įnirtingia bando laimę užkirsti jūros ešerį. Mūsų akį patraukia japonas žvejojantis ant pavadėlio su dirbtinėmis krevetėmis. Žmogelis pasirodo Tokijuje turi restoraną, tad antradienį pasiėmęs išeiginę dieną atvyko prasiblaškyti. Su pašaru primaitnęs žuvų spiečių sukasi tarsi vijurkas. Tik spėję užmesti meškerę ir penkių sekundžių tarpe užkimba dvi trys nedidelės 15-20 cm skumbrytės. Papirosas dantyrse, veiksmas pilname gaze. Traukia, meta, traukia meta, traukia, meta. Ir taip nesustodamas varo. O mes tik žiūrime kad ant jo kabliuko neužkibtų keturios skumbrės. Nes vaidas toks, jog tas žvėrelių burys nusitemps jo visą meškerę į jūrą. Ką jis arys su tuo mailiumi. Variantai du. Arba kepi aliejuje arba kitas kiek smagesnis variantas darai acto užpilą ir marinuoji. Pamarinavus skumbrytes gaunasi puikus patiekalus.
Pakrante judam toliau. Čia du senukai ir vienas prievazdas bando pagauti juodą karšį. Jeigu dienai nusišypsos tai gal užkibs ir raudonas karšis kuris yra tikrų tikriausia prabanga. Senukai įvaldę savo amatą. Matosi, kad žejoja keliasdešimt metų. Aišku kaip ir visi žvejai mums aiškina, kad vakar dar kibo, bet va pasikeitė klimatas ir visi karšiai išplaukė į kitas platumas. Kuomet nekimba žvejyboje svarbiausia surasti kaltininką. Diskutuojant apie ūkį ir bites, vienas senukas traukia tūzą ir pareiškia, kad žino slaptą ginklą kaip pagauti karšį. Sako, va po poros savaičių prasidės sezonas, tai reikės žvejoti ant arbūzo. Karpių žūklėje naudojama dešimt milijonų visokiausių parašų, bet net ir Virginijui atsidaro žabtai. Tipo ant arbūzų? Jo, sakys senolis, mūsų žuvytės labai mėgsta arbūzus. Ok, kamantinėjame senolį kokia čia logika. Šiose apylinkėse nuo seno labai gerai augo arbūzai. Klimatas tinkamas. Tai vat sako, ateina arbūzų sezonas. Kur jį atšaldyti. Šaldytuvų nėra. Tai kiši setkon ir leidi į jūrą. Tuomet parsitraukus iš jūros aišku vietoje pradedi pjaustyt ir kramsnoti. O kur dėti visas žieveles ir sėklas. Organinės kilmės medžiagos, tad eti jūron utilizavimui. Jeigu tokį vieksmą kartoji metai iš metų ir tai daro keli šimtai žmonių, tuomet gali tikėtis, jog vietinės žuvytės pradeda kibti ant arbūzų. Nu, jo. Čia jau reikėtų mitų griovėjų pagalbos įsitikinti istorijos tikrumu. Mes su Virginijum dar bandome susidėlioti į smegeninės lentynas kas ir kaip o šalimas sėdinti kitas senolis įsiterpia. O štai ten, kur tokumoje matosi Izu pusiasalis, seni žvejai nuo seno žvejoja ant apelsinų. Išgirdę naujus patarimus abu vos neišvirtom iš kojų. Ir kas sako, kad japonai neišradingi. Arbūzai, apelsinai …
