Tradicija rinkti galvas regima visoje samurajų istorijoje.
Laimėjus mūšį, šie šiurpūs trofėjai buvo sistemingai ir kiek įmanoma kruopščiau paimami, surašomi ir pristatomi. Idealiu atveju galvas per ritualizuotą ceremoniją apžiūrėdavo nugalejęs daimio, sedėdamas stovyklos krėslę, apsuptas artimiausių vasalų. Valdovas nenorėjo, kad jam būtų pateikiami sukruvinti trofėjai, dėl to galvos būdavo rupestingai apvalomos ir ispuošiamos, pagražinamos kosmetika bei paškuojamos. Jos buvo užmaunamos ant nusmailintų medinių lentų, pridedant atpažinimo ženklus.
Šį rutininį darbą, tradiciškai atlikdavo moterys.
Yra islikes retas liudininkės – samurajaus duktersOanos – pasakojimas/ 1600 m. per Sekigaharos mūšį jai teko išgyventi siaubą Ogakio pilyje, nakvojant šalia gausybės nukirstų galvų. Pilį nuolat puolė pranašesnės Tokugavos lejasu pajėgos. Minėtoji moteris turėjo sutvarkyti galvas. Šis darbas aprašytas taip:
Prie, kiekvienos galvos pritvirtinome kortelę, kad teisingai jas identifikuotume. Tada pakartotinai pajuodinome jų dantis. Kodel tai darėme? Senaisiais laikais buvo grožimasi pajuodintais dantimis kaip iškilaus žmogaus požymiu.
Todėl mūsų buvo paprašyta, jei kažkurių galvų dantys būtų balti, gausiai padengti juos juodu dažų sluoksniu. Net šitos nupjautos galvos nebekėlė man šiurpo. Miegojau jausdama kruviną šių senų galvų aromatą.
Buvo ypač svarbu tiksliai nustatyti galvos savininko ir ją paėmusio samurajaus vardus. Toks požiūis skyrėsi nuo XII amžiaus, kai kiekybė buvo vertinama labiau už kokybę. Sengoku laikotarpiu samurajus, paėmes palikto arba nežinomo lavono galą, buvo pasmerkiamas paniekai, o musio įkarštyje surinktos ašigaru galvos neretai būdavo tiesiog išmetamos.
Jei nepakako laiko tinkamai pasiruošti galvų apžiūrėjimo ceremonijai, galvos galėjo būti pateikiamos ant išskleistos karinės vėduoklės, pridedant popierinę nosinaitę arba šiek tiek lapų, kad sugertų nuvarvėjusį kraują. Tačiau nebuvo protinga skubėti.
Kartais nugalėjes generolas pernelyg atsipalaiduodavo, iškovojes pergalę, ir mėgaudamasis apžiūinėdavo galvas. Pagarsėjo vienas atvejis, kai del tokio elgesio pergalė virto pralaimėjimu.
1560 m. Imagava Jošimotas apziurinėjo galvas, paimtas užimtoje tvirtovėje, ilsėdamasis miškingame tarpeklyie. Tačiau pats buvo uzkluptas Odos Nobunagos ir pats neteko galvos.
Vis dėlto kai kuriais atvejais nebuvo skatinama rinkti galvas. 1545 m. Hodžis Udžijasu, ruošdamasis naktiniam puolimui, išgelbėjusiam Kavagojės pilį,
uždraudė rinkti galvas, kad tai neatitrauktų jo samurajų dėmesio nuo misijos. Vadovaujantis ne tokia drakoniška priemone, galima buvo surinkti galvas, o vėliau jas išmesti. Tokiu atveju apdovanojimai vėliau buvo teikiami, remiantis patikimais liudininkais.
Galvų rinkimas kėlė problemų ir tuomet, kai vertingą galvą paėmes samurajus pasitraukdavo iš kovos. Vargu ar toks elgesys galėjo padėti pasiekti pergalę. Mūšios eiga galėjo pakrypti netinkama linkme, kai samurajus, bandydamas paimti galvą, pritraukdavo keletą priešo samurajų, besistengiančių jam sutrukdyti.
Galvų apžiūra galima buvo atidėti kuriam laikui, kol atsirasdavo svarbesnė proga. Klasikinis pavyzdys – 1574 m. Odos Nobunagos surengtas naujų metų pokylis, per kurį artimiausi vasalai kaip siurprizą pristatė jam Asakuros Jošikagos, Azai Hisamasos ir Azai Nagamasos galvas. Visos buvo paimtos praėjusiais metais ir išsaugotos, nulakuojant jas bei padengiant aukso dulkėmis.
