Pirmieji sodai Japonijoje buvo akmenimis grįsti sklypai, simbolizuojantys šventą erdvę. Heiano laikotarpiu, atkeliavus naujoms tradicijoms iš Kinijos, atsirado sodai, kurių pagrindinę struktūrą sudarė tvenkiniai ir akmenų kompozicijos. Medžiai, krūmai ir gėlės taip pat buvo pradėti auginti, bet kadangi augalai, palyginti su akmenimis, yra nepastovūs, jie buvo laikomi dekoratyviniais elementais. Vėlesniais laikotarpiais medžiai ir krūmai pradėti laikyti struktūriniais elementais, kaip ir šiandien.
Augmenijos rūšys
Heian ir Edo laikotarpiais buvo priimta įvairi augalų naudojimo praktika. Pavyzdžiui, „drėgnuose“ kraštovaizdžio soduose medžiai ir žolės buvo naudojami pakrantėms, kalvoms ir pievoms sukurti, o „sausuose“ kraštovaizdžio soduose augmenija buvo minimali, kad neužgožtų kalnų ir upelių, kuriuos vaizduoja uolos ir žvyras. Populiariausi augalai visada buvo vietiniai augalai.
Iš daugybės naudojamų augalų svarbiausi yra medžiai. Medis paprastai yra pagrindinis kompozicijos taškas, o kiti augalai naudojami kaip akcentai. Japoniškuose soduose naudojami keturių rūšių medžiai: plačialapiai visžaliai medžiai, lapuočiai, spygliuočiai ir bambukai. Labiausiai paplitę visžaliai plačialapiai medžiai yra kamelijos, azalijos, pasanijos ir ąžuolai. Lapuočiai medžiai: slyva, vyšnia, klevas, gluosnis, skrupulas Dažniausiai naudojami spygliuočių lapų medžiai yra pušis, japoninis kiparisas (hinoki), japoninis kedras arba kriptomerija (sugi) ir eglė. Japonijoje auga apie penkiolika bambuko rūšių, įskaitant bambukinę žolę. Pušys ypač svarbios, nes jas palyginti lengva formuoti į įdomias formas. Bambukai naudojami atsargiai, nes jie greitai plinta ir gali greitai užvaldyti sodą.
Medžiai, kaip ir uolos, paprastai išdėstomi trikampėmis arba piramidinėmis kompozicijomis, kad būtų sukurta asimetriška jėgų pusiausvyra. Skirtingų rūšių medžiai paprastai sodinami kartu, kad suteiktų formos ir spalvos kontrastą. Pavyzdžiui, susisukusi pušis gerai dera su gluosniu.
Stengiamasi medžius sodinti vietose, panašiose į tas, kuriose jie augtų gamtoje.
Todėl medžiai, kurie paprastai auga kalnų šlaituose, nesodinami lygumose.
Momoyama laikotarpio karesansui soduose paplito karpyti krūmai, ypač kartu su žvyru.
Tokie krūmai, kaip kadagiai ir azalijos, paprastai yra apkarpomi apvalių formų, o kartais grupuojami į grupes, kad primintų kalvas. Rečiau jie naudojami geometrinėms figūroms ar artefaktams, pavyzdžiui, valtims, sukurti. Medžiai ir krūmai dažnai sodinami šalia akmeninių objektų, tokių kaip žibintai, šuliniai ir baseinai, arba virš jų. Tai sukuria įdomų kontrastą ir padeda įkomponuoti žmogaus artefaktus į peizažą.
Samanos ypač tinka drėgnam vidutinio klimato Japonijos klimatui. Vien tik Saihoji (Kioto samanų šventykloje) galima rasti daugiau kaip šimtą samanų rūšių.
Žolė vejoms kurti pradėta naudoti ankstyvuoju Edo laikotarpiu, o įsiveržus Vakarų kultūrai – Meidži laikotarpiu. Gėlės paprastai aptinkamos lygumų soduose, ypač prie upelių ar tvenkinių.
Augmenijos panaudojimas
Medžiai ir krūmai sudaro pagrindinę sodo kompozicinę struktūrą, tačiau, kaip ir kiti augalai, jie gali būti įvairiai naudojami. Pavyzdžiui, medžiai ir krūmai suteikia pavėsį, užstoja tolimus vaizdus, uždengia nepageidaujamus elementus už sodo ribų, įrėmina „pasiskolintus peizažus“ ir papuošia pabrėžti pasirinktas vietas. Augmenija taip pat naudojama perėjimui tarp skirtingų pasivaikščiojimo sodo scenų, taip suvienodinant kompoziciją. Nežydintys medžiai ir krūmai gali būti palyginti vientisas fonas tokioms kompozicijoms kaip akmenų kompozicijos. Ypač įdomus augmenijos naudojimas siekiant sukurti perspektyvą. Pavyzdžiui, atstumo pojūtį galima sukurti pirmame plane auginant ryškiaspalvius augalus arba augalus dideliais lapais, o antrame plane – tamsius augalus mažais lapais. Tokiu pat būdu galima manipuliuoti ir vertikaliu atstumu. .
Pavyzdžiui, kalva gali atrodyti aukštesnė pasodinus didelius medžius apačioje ir mažesnius medžius viršuje.
Simbolika ir spalvos
Kai kurios augalų rūšys turi specifines reikšmes. Pavyzdžiui, lotosas, dažniausiai sutinkamas rojaus soduose, nors ir įsišaknijęs purve, išauga į tvenkinio paviršių ir išaugina gražų žiedą, suteikiantį viltį, kad žmonės gali pakilti virš gyvenimo nešvarumų ir pasiekti nušvitimą. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl Buda dažnai vaizduojamas sėdintis ant lotoso žiedo.
Kitas pavyzdys: pušys yra ištvermės simbolis. Tačiau jų forma ir spalva taip pat gali būti svarbios. Susisukusi pušis byloja apie vėjo blaškomą pakrantę, o žemaūgė pušis reiškia aukštą Alpių plynaukštę. Nepriklausomai nuo formos, amžinai žaliuojanti pušies lapija suteikia sodui gyvybės net ir šaltais žiemos mėnesiais ir taip simbolizuoja gebėjimą atlaikyti sudėtingas išorės sąlygas.
Fauna
Fauna yra svarbi ir dažnai nepastebima japoniškų sodų dalis.
Žuvys minta dumbliais ir kita augmenija, kuri kitu atveju gali užvaldyti tvenkinį. Koi – karpių rūšis – yra labiausiai paplitusi japoniškų sodų žuvis. Koi, kurių aukso ir oranžinės spalvos blyksniai suteikia puošnumo, turi turėti slėptuves, kuriose galėtų pasislėpti nuo plėšrių paukščių ir gyvūnų.
Kiti sodo tvenkinių gyventojai – vėžliai ir vandens gyvatės, taip pat įvairūs vabzdžiai ir varliagyviai, pavyzdžiui, varlės ir salamandros.
Nors jie nėra tokie dekoratyvūs kaip koi, tačiau visi atlieka svarbų vaidmenį padėdami palaikyti tvenkinio pusiausvyrą. Tvenkiniuose ir juos supančioje augmenijoje taip pat gyvena vandens paukščiai ir kiti paukščiai, kurie suteikia spontaniškumo sodams, kurie daugeliu atžvilgių yra griežtai prižiūrimi. Galiausiai kai kuriuose parkuose ir soduose gyvena ypatingi gyventojai, pavyzdžiui, kanopiniai gyvūnai, kurie džiugina lankytojus, lenkdamiesi už maistą garsiajame Nara elnių parke.
