Sienos ir tvoros naudojamos sodui aptverti, taip užtikrinant privatumą ir apsaugant nuo nepageidaujamų įsibrovėlių. Jos taip pat yra rėmai, leidžiantys į sodą žiūrėti kaip į meno kūrinį, šiek tiek atsietą nuo aplinkos. Takai svarbūs tuo, kad jie veda lankytojus per sodą taip, kad kompozicija vystytųsi taip, kaip numatė sodo dizaineris.
Sienos ir tvoros
Sienos ir tvoros kartu su medžiais, krūmais ir gyvatvorėmis gali ne tik įrėminti tai, kas yra viduje, bet ir įrėminti tolimus vaizdus ir įtraukti juos į sodą – tai „pasiskolinto peizažo“ pavyzdys. Tvoros taip pat naudojamos sode, kad uždengtų vaizdą arba paskatintų lankytojus žiūrėti ar judėti tam tikra kryptimi. Pasirinkimas, kokią sieną ar tvorą naudoti kuriant ribą, labai priklauso nuo aptvertų pastatų ir sodų tipo bei siekiamo efekto.
Didelė siena gerai tinka dideliems pastatams ir teritorijoms, o šakų tvora labiau tinka sukiya stiliaus dvarams ir sodams. Sienos ir tvoros, žinoma, turi turėti tinkamus vartus. Pavyzdžiui, šakų tvorą gali pertraukti nedideli žole apaugę stulpiniai vartai, o į sodą, apsuptą nemažos molinės sienos su čerpių stogu, reikia įspūdingesnio įėjimo.
Medžiagos ir konstrukcija
Sienos paprastai skirstomos pagal jų statybos metodus. Šventyklas ir rūmus juosia labai tvirtos sienos, pastatytos iš molio ir šiaudų mišinio (shikkui), padengtos tinko sluoksniu, kuris dažomas baltai arba pastelinėmis spalvomis, pavyzdžiui, rusva ar smėlio. Kartais į molį įterpiamos plytelės. Molio sienos laikomos ant medinio karkaso ir dengiamos čerpių stogu. Kartais siena statoma ant akmeninio pagrindo. Ankstyvojo šindeno stiliaus sodų ir dvarų aptvarų įprastas tipas Naros ir Heiano laikotarpiais buvo tvirta medinė siena su mediniu stogu. Kadangi tokios sienos buvo lengvai pažeidžiamos vėjo ir lietaus, po Heiano laikotarpio jų dažniausiai buvo atsisakyta, nors lentinės tvoros ir toliau buvo naudojamos.
Tvoros medžiagos ir statybos metodai labai skiriasi. Dažniausiai naudojamos ne tik lentos, bet ir surištos šakelės, bambukai, nendrės ir žievė. Lanksčios medžiagos, pavyzdžiui, nendrės ir skeltas bambukas, virvėmis ir vijokliais gali būti tvirtinamos prie tvirto karkaso, sudaryto iš horizontalių stulpų, pritvirtintų prie į žemę įkastų vertikalių strypų.
Jos taip pat gali būti pritvirtintos viena prie kitos ir pakabintos ant horizontalaus viršutinio stulpo arba, jei tai yra žievės juostos, gali būti supintos ir pritvirtintos prie karkaso.
Daugiau tvirtų medžiagų, pavyzdžiui, bambuko stulpai gali būti išdėstyti plačiais atstumais ir susipynę įstrižai, tarp stulpų paliekant rombo formos tarpus. Šakų tvoros, kurių viršūnės nėra nukirptos, vadinamos „naktigonių tvoromis“. Tai tik kelios iš daugelio sodo dizaineriui prieinamų tvorų alternatyvų.
Takai
Takai paprastai įrengiami iš suplūkto grunto, kuris gali būti lygus arba padengtas smėliu ar smulkiu žvyru, ant kurio dedami laipteliai.
Daugumoje tradicinių sodų laipteliai yra įvairaus dydžio ir išdėstyti įvairiais raštais, o tarp akmenų yra kelių centimetrų tarpai, kad būtų galima lengvai išvalyti tuščias vietas. Kitais atvejais šlifuoti akmenys gali būti išdėstyti glaudžiai prigludusiu geometriniu raštu, kad būtų sukurtas tam tikras akmeninis grindinys. Dauguma takų atlieka praktinę funkciją, tačiau naudojama medžiaga ir stilius atlieka ir estetinę funkciją, nes prisideda prie sodo dizainerio pageidaujamo formalumo laipsnio.
Vandenynai ir upės japonams visada buvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis.
Todėl visai nenuostabu, kad vanduo vaidino labai svarbų vaidmenį šintoistinėse apsivalymo apeigose. Šis vietinis dėmesys vandeniui sustiprėjo šeštajame amžiuje, kai žemyninė kultūra pristatė sodus su tvenkiniais, upeliais ir kriokliais.
Tiltai naudojami patekti į tvenkiniuose esančias salas arba kirsti per sodą tekančius upelius.
Tvenkiniai ir upeliai
Tvenkiniai buvo kuriami įvairių formų, kartais pagal kinų rašmenis, pavyzdžiui, vandenį, širdį ar drakoną reiškiančius simbolius. Svarbus projektavimo principas buvo vengti geometrinių formų, pavyzdžiui, stačiakampių ir apskritimų, išskyrus labai mažus namų sodus.
Kraštovaizdžio sode tvenkinys turėtų atrodyti natūralus, su netaisyklinga kranto linija. Uolos ir šlifuoti akmenys dažnai buvo naudojami siekiant sukurti raižytą pakrantę arba žvirgždėtą paplūdimį.
Kai tik buvo įmanoma, tvenkiniai buvo maitinami natūraliais upeliais ar šaltiniais arba vandeniu, kuris buvo tiekiamas vamzdynais, kartais iš nemažo atstumo. Kiote, kur yra dauguma garsiųjų Japonijos sodų, iki Heiano laikotarpio vidurio buvo daugybė šaltinių.
Tvenkinių neturinčiuose soduose taip pat gali būti naudojami upeliai, vaizduojantys čiurlenančius kalnų upelius arba lygumoje tekančias upes. Pirmuoju atveju upeliai būna siauri, vingiuoti ir akmenuoti. Antruoju atveju upeliai būna platesni, tiesesni ir apaugę laukinėmis žolėmis bei gėlėmis.
Kriokliai
Kriokliai naudojami siekiant parodyti, kur vanduo įteka į tvenkinį, išryškinti sceną arba sutelkti dėmesį. Jei nėra natūralios kaskados, dirbtinis krioklys sukuriamas nukreipiant vandenį per uolą, suformuotą sudėjus akmenis ant vertikalaus kalvos paviršiaus. Viršūnė dažnai uždengiama augmenija, kad būtų sukurta neapibrėžto aukščio iliuzija.
Yra kelios krioklių rūšys. Vienose jų vanduo krenta tiesiai nuo uolos, o kitose – žemyn etapais per upės uolas. Ankstyvajame sodų kūrimo vadove „Sakuteiki“ išvardyti devynių tipų krioklių klasifikavimo sistema: kriokliai, krintantys į dešinę ir į kairę (skirstomi į dvi kaskadas), krintantys į šoną (krintantys tik iš vienos pusės), krentantis iš priekio, krentantis iš viršaus, krentantis su laipteliais, ‚„plačiai krintantis“ (platus proporcingai aukščiui), krintantis iš dangaus (krintantis iš didelio aukščio), krintantis siūlais (krintantis plonomis linijomis) ir krintantis linija (krintantis plonais lakštais).
Priešingai nei struktūriniai elementai, tokie kaip akmenys, medžiai ir tvenkiniai, dekoratyviniai elementai ar artefaktai suteikia gamtiniam vaizdui žmogiškąjį atspalvį. Kai kurie jų taip pat turi praktinę paskirtį. Pavyzdžiui, žibintais apšviečiami sodų takai, o vandens baseinai naudojami apsivalyti prieš arbatos gėrimo ceremoniją. Tokie artefaktai kaip budistų statulos ir miniatiūrinės pagodos paprastai turi sakralinį atspalvį, tačiau soduose jie naudojami tik kaip puošmena.
Žibintai
Sakoma, kad Sen-no-Rikiu, didysis Momoyama laikotarpio arbatos meistras, susižavėjo Kijoto pakraštyje esančiose kapinėse kabančiais bronziniais budistų votų žibintais ir nusprendė naudoti žibintus vakarinėms arbatos ceremonijoms apšviesti. Nors pirmieji sodo žibintai buvo bronziniai, ilgainiui imta naudoti akmenį ir medį. Žibintai buvo statomi prie vartų, palei takus, tvenkinius ar upelius, prie tilto ar vandens telkinio, prie laukimo pavėsinės arba prie įėjimo į arbatinę. Tačiau nebuvo laikoma, kad visose šiose vietose naudoti žibintus yra skoninga. Kaip ir daugelyje su arbatos gėrimo ceremonija susijusių dalykų, svarbiausia buvo santūrumas. Kitidizaino principai – šalia žibinto pasodinti medį taip, kad viena jo šaka kabotų virš jo viršaus arba priekio. Be to, akmeniniai žibintai dažnai įtraukiami į akmenų kompoziciją, kurioje žibintą supa du ar trys mažesnio aukščio akmenys.
Du pagrindiniai akmeninių žibintų tipai – tai žibintai, pagaminti iš natūralių akmenų, kurie yra pakankamai apdirbti, kad juos būtų galima sukrauti vienas ant kito, o centre būtų žibinto korpusas, ir žibintai, pagaminti iš pjaustyto akmens, pavyzdžiui, granito. Pirmieji naudojami, kai norima kaimiško stiliaus, pavyzdžiui, arbatos rojaus, o antrieji tinka labiau įprastiems sodams. Pagal sudėtingesnę klasifikavimo sistemą akmeniniai žibintai skirstomi į keturis tipus: žibintus, kurių stiebas remiasi į pagrindą (tachi-gata); įkastus žibintus, kurių stiebas yra įkastas į žemę, todėl nereikia pagrindo (ikekomigata); sniego scenos žibintus, kurie turi ne stiebą, o kojas, taip pat didelį, palyginti plokščią stogą sniegui gaudyti ir sulaikyti (yukimigata); ir mažus žibintus, kurie naudojami ten, kur vietos nedaug arba kurių paskirtis – apšviesti neatkreipiant dėmesio (okigata).
Kiekvieno tipo žibintai gali būti labai įvairūs, nes dizaineriai visadaturėjo didelę laisvę pasirinkti ir derinti galimus dizaino elementus.
Pagodos
Pagodos, kilusios iš indiškos stupos, skirtos Budos mirčiai atminti. Statomos budistų šventyklų teritorijoje, jos paprastai yra dideli mediniai pastatai, turintys nevienodą aukštų skaičių. Tačiau sodų pagodos yra mažesni akmeniniai statiniai, atliekantys tik dekoratyvinę funkciją. Jos dažnai statomos prie upelių ir tvenkinių, kad jų atvaizdai atsispindėtų vandenyje, arba statomos ant dirbtinių kalvų, kad būtų dėmesio centre.
Statulos
Kaip ir žibintai bei pagodos, budistų statulos paprastai atlieka religines funkcijas ir turi religinę reikšmę. Naudojamos pasaulietiniame sode, tokios statulos gali būti tam tikros pagarbos objektas, tačiau jų funkcija iš esmės yra dekoratyvinė. Budistų šventyklų soduose statulos dažnai gaminamos iš bronzos, o pasaulietiniuose soduose vyrauja akmeninės statulos.
Vandens baseinėliai
Nors vandens baseinai dažniausiai aptinkami arbatos soduose, jie naudojami ir kitų tipų soduose, kur suteikia subtilų vizualinį akcentą, atspindėdami dangų ar netoliese esančią augmeniją. Pagrindinis skirtumas tarp arbatos soduose ir kituose soduose esančių baseinų yra tas, kad pirmieji statomi arti žemės (tsukubai reiškia „pritūpęs baseinas“ ant iš dalies įkasto akmens, o ne ant pjedestalo.
Shishi Odoshi
Shishi Odishi sudaro ilgas bambukas, kurio centras yra virš šarnyro, o uždaras bambuko galas remiasi į akmenį, o kitas (atviras) galas yra pakreiptas į viršų. Vamzdžiu į atvirąjį galą tiekiamas vanduo, kol bambukas tampa pakankamai sunkus, kad nukristų ir išleistų savo turinį į žvyruotą žemės lopinėlį, baseiną ar upelį.
Tada bambukas grįžta į pradinę padėtį ir su trenksmu atsitrenkia į akmenį. Šio prietaiso, paprastai vadinamo „elnių gąsdintuvu“, judesį ir garsą iš pradžių ūkininkai naudojo elniams ir šernams atbaidyti. Shishi odoshi pabrėžia, kad kuriant sodą svarbu paveikti visus penkis pojūčius.
