Hirošima (広島市, Hiroshima-shi) mums visiems žinomas kaip pirmasis miestas į kurį buvo nutaikytas branduolinis ginklas. Tai įvyko 1945 m. rugpjūčio 6 d. 8.15 val. ryte, kuomet Jungtinių Valstijų karinės oro pajėgo ant miesto numetė atominę bombą “Mažylis” (angl. Little Boy). 1945 m. rugpjūčio 6 d. didžioji miesto dalis buvo sunaikinta, o iki metų pabaigos dėl sprogimo ir jo padarinių žuvo nuo 90 000 iki 166 000 žmonių. Hirošimos taikos memorialas (UNESCO pasaulio paveldo objektas) yra bombardavimo atminimo vieta. Tačiau ką mes detaliau žinome apie šį unikalų miestą. Pažvelkime iš arčiau.
Hirošima buvo įkurta 1589 m. kaip pilies miestas Ota upės deltoje. Hirošimą Seto vidaus jūros deltos pakrantėje 1589 m. įkūrė galingas karvedys Mori Terumoto. 1589 m. buvo greitai pastatyta Hirošimos pilis, į kurią 1593 m. persikėlė Mori. Hirošimos pavadinimas japonų kalboje reiškia plačią salą.
Po 1868 m. Meidži restauracijos Hirošima greitai virto dideliu pramonės centru. Imperijos laikais miestas buvo karinės veiklos centras, suvaidinęs svarbų vaidmenį, pavyzdžiui, pirmajame Kinijos-Japonijos kare, Rusijos-Japonijos kare ir dviejuose pasauliniuose karuose.
Antrojo pasaulinio karo metais Tokijo ir kitų Japonijos miestų bombardavimas sukėlė didelius sugriovimus ir šimtus tūkstančių civilių aukų, tačiau Hirosimos atžvilgiu tokių oro antskrydžių nebuvo.
1945 m. rugpjūčio 6 d., pirmadienį, 8.15 val. ryto (Hirošimos laiku) iš amerikiečių lėktuvo “Boeing B-29 Superfortress”, kurį pilotavo Polas Vorfildas Tibetsas jaunesnysis (Paul Warfield Tibbets Jr.), ant Hirošimos buvo numesta atominė bomba “Little Boy”. “Mažylis” tiesiogiai pražudė mažiausiai 70 000 žmonių, įskaitant tūkstančius vergų korėjiečių darbininkų. Mažiau nei 10 % žuvusiųjų buvo kariškiai. Iki metų pabaigos dėl sužeidimų ir radiacijos bendras žuvusiųjų skaičius pasiekė 90 000-140 000. Gyventojų skaičius prieš bombardavimą buvo apie 345 000. Apie 70 % miesto pastatų buvo sugriauta, o dar 7 % smarkiai apgadinta.
Per Japonijos okupaciją buvo ribojamas viešai skelbti filmuotą medžiagą apie miestą po atakos ir kai kuriuos atominės bombos aukų komisijos tyrimus apie atakos poveikį žmonėms, o didžioji dalis šios informacijos buvo cenzūruojama iki 1951 m., kai buvo pasirašyta San Francisko sutartis, grąžinusi kontrolę japonam.
Po karo Hirošima buvo atstatyta, padedant šalies vyriausybei pagal 1949 m. priimtą Hirošimos taikos memorialo statybos įstatymą. Pagal šį įstatymą buvo suteikta finansinė parama atstatymui, taip pat padovanota žemė, kuri anksčiau priklausė nacionalinei vyriausybei ir buvo naudojama imperatoriškosios kariuomenės.
1949 m. buvo išrinktas Hirošimos taikos memorialinio parko projektas. Hirošimos prefektūros pramonės skatinimo salė, arčiausiai bombos sprogimo vietos išlikęs pastatas, buvo pavadinta Genbaku kupolu (原爆ドーム) arba “Atominiu kupolu” – Hirošimos taikos memorialinio parko dalimi. Taikos parke 1955 m. atidarytas Hirošimos taikos memorialo muziejus. 1958 m. atstatyta istorinė Hirošimos pilis.
Japonijos parlamentas 1949 m. Hirošimą paskelbė taikos miestu. 1998 m. prie Hirošimos universiteto buvo įsteigtas Hirošimos taikos institutas. Miesto valdžia ir toliau pasisako už visų branduolinių ginklų panaikinimą, o Hirošimos meras yra tarptautinės merų organizacijos “Merai už taiką” (Mayors for Peace), mobilizuojančios miestus ir piliečius visame pasaulyje, kad būtų panaikinti branduoliniai ginklai.
2016 m. gegužės 27 d. Barakas Obama tapo pirmuoju nuo atominio bombardavimo laikų veikiančiu Jungtinių Valstijų prezidentu, apsilankiusiu Hirošimoje.
Miyajima sala ir Itsukušimos šventykla
Itsukushima (厳島神社 (嚴島神社), Itsukushima-jinja) – šintoistinė šventovė Itsukushima saloje (populiariai vadinama Miyajima), geriausiai žinoma dėl savo “plaukiojančių” torii vartų. Į salą iš centrinės Japonijos galima patekti keltu per Mijadžimagučio stotį. Šventyklos kompleksas įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, o Japonijos vyriausybė kai kuriuos pastatus ir valdas yra paskelbusi nacionalinėmis vertybėmis.
Itsukušimos šventykla yra viena populiariausių Japonijos turistų lankomų vietų. Labiausiai ją garsina vandenyne pūpsantys vartai. Patį šventovės kompleksą sudaro du pagrindiniai pastatai, taip pat dar 17 įvairių pastatų ir statinių.
Teigiama, kad ją 593 m. pastatė Saeki Kuramoto imperatorienės Suiko valdymo laikotarpiu, tačiau dabartinė šventovė populiariai priskiriama Taira no Kiyomori, žymiam imperatoriškojo dvaro kilmingajam, kuris, 1168 m. būdamas Aki provincijos gubernatoriumi, daug prisidėjo prie šventovės statybos.
XII a. kilmingieji neretai statydavo šventyklas ar imdavosi kitų architektūrinių projektų, kad atspindėtų savo galią ir didybę. Taira giminė ypač žinoma dėl dalyvavimo jūrų prekyboje su Song dinastija (960-1279 m.) ir bandymo monopolizuoti užjūrio prekybą palei Setonai jūrą.
Kiyomori buvo pasiekęs savo galios viršūnę, kai įsteigė Tairos viešpatavimą saloje. Jis įsakė pastatyti pagrindinę Itsukushima šventyklos salę, kad būtų parodyta pagarba globėjiškam laivybos dievui ir kad ji tarnautų kaip bazė jūrinei veiklai. Netrukus Miyajima tapo Taira šeimos šventykla. Itsukušimą jis apipylė dideliais turtais ir mėgavosi rodydamas šią vietą savo draugams ir kolegoms ar net karališkiesiems asmenims.
Taip pat sakoma, kad Kijomoris šventyklą atstatė dėl sapno, kurį sapnavo apie seną vienuolį. Vienuolis jam pažadėjoviešpatavimą Japonijoje, jei jis pastatys šventyklą Mijadžimos saloje ir už sėkmę gyvenime atiduos pagarbą ten įamžintiems dievams. Tairos finansuotos statyboi leido Itsukušimai išaugti į svarbų religinį kompleksą.
Itsukušimos šventykla skirta trims Susano-o no Mikoto dukterims: Ichikishimahime no mikoto, Tagorihime no mikoto ir Tagitsuhime no mikoto. Šios šintoistinės dievybės, kitaip dar vadinamos sanjošin arba “trimis moteriškomis dievybėmis”, yra jūrų ir audrų deivės. Kiyomori tikėjo, kad deivės yra Kannon apraiškos, todėl sala buvo suprantama kaip bodhisatvos buveinė. Japonų kalba žodis Itsukushima verčiamas kaip “dievams skirta sala”.
Pati sala taip pat laikoma dievu, todėl salos pakraštyje pastatyta šventykla. Prie šventumo prisideda ir aukščiausia Miseno kalno viršūnė, siekianti apie 535 metru. Turistai į viršūnę gali pakilti pėsčiomis arba keltuvu.
Tarp jo lobių yra garsioji Heike Nokyo, arba “Tairos rūmų dedikuotos Sutros”. Jas sudaro trisdešimt du ritiniai, ant kurių Lotoso, Amidos ir Širdies sutras perrašė Kijomoris, jo sūnūs ir kiti šeimos nariai. Kiekvienas iš jų užbaigdamas vieno ritinio perrašymą, o “sidabru, auksu ir perlamutru jas papuošė jis pats [Kijomoris] ir kiti jo klano nariai”.
Iš pradžių Itsukušima buvo gryna šintoistinė šventovė, kurioje neleista teršti nei gimimų, nei mirčių. Kadangi pati sala buvo laikoma šventa didžiąją jos istorijos dalį paprastiems žmonėms nebuvo leidžiama į ją įkelti kojos, kad būtų išlaikytas jos švarumas. Išlaikyti šventovės švarą taip svarbu kad nuo 1878 m. prie jos neleidžiama nei mirti, nei gimti. Iki šiol nėščios moterys, artėjant gimdymo dienai, turėtų pasitraukti į žemyną, taip pat mirtinai sergantys ar labai seni žmonės, kurių mirtis tapo neišvengiama. Saloje draudžiama laidoti. Kad piligrimai galėtų priartėti prie salos šventovė buvo pastatyta kaip prieplauka virš vandens. Tam, kad šventykla atrodytų, jog ji plūduriuoja, buvo atskirta nuo sausumos. Raudonieji įėjimo vartai, arba torii, buvo pastatyti virš vandens dėl tos pačios priežasties. Paprasti gyventojai, prieš artėdami prie šventovės, savo valtis turėdavo nukreipti pro torijas.
Labiausiai atpažįstamas ir garsus Itsukushima šventovės bruožas yra vermiliono spalvos otorii vartai (“didieji vartai”), pastatyti iš puvimui atsparios kamparo medienos. Papildomos kojos išdėstymas priešais ir už kiekvieno pagrindinio stulpo rodo, kad torii atspindi Ryobu Shinto (dvigubo šintoizmo) stilių, viduramžių ezoterinio japonų budizmo mokyklą, susijusią su Shingon sekta. Atrodo, kad torija plūduriuoja tik per potvynį. Kai atoslūgis, prie jos galima prieiti tik pėsčiomis iš salos. Prie vartų populiaru rinkti moliuskus ir atoslūgio metu. Naktį torii apšviečia galingi kranto žibintai. Nors vartai stovi nuo 1168 m., dabartiniai vartai pastatyti tik 1875 m.
Šintoistinė architektūra turi daug atskirų dalių, iš kurių daugiausiai išskiriama šventyklos honden (pagrindinė salė) ir neįprastai ilga haiden (pagrindinė oratorija) bei tokia pat ilga heiden (aukų salė).
Iš pagrindinės šventovės haraideno šonų tęsiasi no scena, pastatyta 1590 m. Noh teatro spektakliais nuo seno buvo atiduodama pagarba dievams, ritualiniu būdu vaidinant svarbiausius šintoistinio mito įvykius.
2004 m. rugsėjo 5 d. šventovę smarkiai apgadino taifūnas. Buvo iš dalies sugriauti lentiniai takai ir stogas, šventovė buvo laikinai uždaryta remontui. Šiandien kiekvienas gali aplankyti šventyklą už 300 jenų.
Misen kalnas
Miseno kalnas žymus gausybe lankytinų vietų kurios persipynusios su įvairiomis legendomis ir pasakojimasi. Štai keletas lankytinų vietų.
Kiezu-no-hi (Amžinoji liepsna). Tai šventoji ugnis, kurią, kaip teigiama įžiebė japonų budistų vienuolis Kobo Daiši. Ji tebedega ir šiandien, o šventas vanduo išviręs šioje ugnyje naudojamas ligoms gydyti.
Šakudžo-no-ume (Alavinės lazdos slyva) Sakoma, kad alavinės lazdos slyva – tai Kobo-Daishi kryžius, kuris įsišaknijo toje vietoje kurioje vienuolis rėmėsi. Kryžius išaugo į slyvą.
Mandara-iwa. Už misenhondo salės yra milžiniškas uola ant kurio išraižytos Kobo-Daishi ranka rašytos raidės ir iliustracijos. Šiuo metu ji lankytojams uždaryta.
Kanman-iwa (potvynių ir atoslūgių uola). Ši uola yra iškilusi maždaug 500 m virš jūros lygio, tačiau jos ertmėje sūrus vanduo kyla ir leidžiasi pagal potvynius ir atoslūgius.
Hyoshigi-no oto (medinių klavišų garsas). Čia vidury nakties galima išgirsti iš niekur sklindantį medinių klavišų “cink, cink” garsą. Legenda byloja, kad triukšmo šaltinis yra tengu – ilgakojis goblinas, gyvenantis Miseno kalno viduje. Žmonės įspėjami, kad išgirdę triukšmą liktų namuose arba rizikuoja būti prakeikti.
Shigure-zakura (pražydusi vyšnia). Tai vyšnios medis, kuris net sausą ir saulėtą dieną visada yra drėgnas nuo rasos tarsi būtų praėjęs lietus. Deja šis medis buvo nupjautas ir jo nebegalima pamatyti.
Ryuoto No Sugi (Jūros ugnies japoninis kedras). Tai didelis kedras kurį buvo galima pamatyti kaip paslaptingus žiburius iš jūros prie Mijadžimos krantų. Dabar kedras yra nudžiūvęs, likęs tik kelmas.
Miseno kalno pirmykštis miška. Miseno kalno pirmapradis miškas dengia šiaurinę kalno pusę. Aukščiau kaip 400 m aukštyje auga įvairūs spygliuočiai medžiai tarp jų eglės ir japoninės kalnapušės taip pat visžaliai plačialapiai medžiai. Miškas saugomas ir Japonijos vyriausybės paskelbtas gamtos paminklu taip pat įeina į pagrindinę UNESCO pasaulio paveldo objekto Itsukushima šventyklos teritoriją, o likusi Miseno kalno dalis yra buferinėje zonoje.
Hirošimos taikos memorialas ir muziejus
Hirošimos taikos memorialas (広島平和記念碑, Hiroshima Heiwa Kinenhi), įprastai vadinamas Genbaku kupolu yra Hirošimos taikos memorialinio parko dalis. 1996 m. jis įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Salės griuvėsiai tarnauja kaip memorialas atminti daugiau kaip 140 000 žmonių kurie žuvo per atominį Hirošimos bombardavimą Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Ji yra tarsi gyvas priminimas apie naikinantį branduolinio karo poveikį.
Prisimenant pastato istoriją -tai buvo produktų parodų rūmų pastatas kurį suprojektavo čekų architektas Janas Letzelis. Projekte buvo numatytas išskirtinis kupolas pastato viršuje. Jis buvo baigtas 1915 m. balandžio mėn. ir pavadintas Hirošimos prefektūros komerciniu parodų centru. 1933 m. pavadinimas pakeistas į Hirošimos prefektūros pramonės skatinimo salę. Pastatas stūksojo dideliame verslo rajone šalia Aioi tilto ir daugiausia buvo naudojamas meno ir švietimo parodoms.
Atominis bombardavimas
1945 m. rugpjūčio 6 d. 8.15 val. ryto iš bombonešio B-29 “Enola Gay” JAV karinės oro pajėgos numetė pirmąją kare panaudotą atominę bombą. Atominės bombos jėgai sunaikino Hirošimos miestą.
Anksčiau, liepos 25 d. generolas Karlas Spaatzas, JAV strateginių oro pajėgų Ramiojo vandenyno regione vadas gavo įsakymą surengti “specialios bombos” ataką prieš pasirinktus Japonijos miestus. Pirmuoju pasirinktu taikiniu tapo Hirošima turėjusi svarbų uostą pietinėje Honšiu salos dalyje ir buvusi Japonijos Antrosios bendrosios armijos būstinė, kurioje tarnavo 40 000 karių. Bombos, pavadintos kodiniu pavadinimu “Mažylis”, galia prilygo 15 000 tonų trotilo. Lėktuvas numetė “Little Boy” virš miesto 1945 m. rugpjūčio 6 d. 8:15:17 val. vietos laiku. Praėjus maždaug 43 sekundėms po numetimo bomba sprogo virš miesto, tačiau iki tikslo pritrūko 240 m . Bomba, skirta Aioi tiltui, vietoj to sprogo tiesiai virš Šimos ligoninės, kuri buvo visai netoli Genbaku kupolo. Kadangi sprogimas įvyko beveik tiesiai virš kupolo, pastatas sugebėjo išlaikyti savo formą. Vertikalios pastato kolonos sugebėjo atlaikyti beveik vertikalią sprogimo jėgą, nukreiptą žemyn, o betoninių ir plytinių išorinių sienų dalys liko
Dėl savo akmeninės ir plieninės konstrukcijos pastatas buvo vienas iš nedaugelio statinių, išlikusių netoli bombos hipocentro. Dėl viršūnėje esančio metalinio kupolo karkaso pastatą buvo planuojama nugriauti kartu su likusiais griuvėsiais, tačiau didžioji pastato dalis buvo nepažeista, todėl griovimo planai buvo atidėti. Kupolas tapo ginčų objektu: vieni vietiniai gyventojai norėjo jį nugriauti, kiti – išsaugoti kaip bombardavimo atminimą ir taikos simbolį.
1950-1964 m. aplink kupolą buvo įkurtas Hirošimos taikos memorialinis parkas. 1966 m. Hirošimos miesto taryba priėmė nutarimą dėl nuolatinio Genbaku kupolo, oficialiai pavadinto Hirošimos taikos memorialu (Genbaku kupolu), išsaugojimo. Kupolas tebėra pagrindinis parko orientyras.
