Pirmą kartą į Japoniją, o tuo pačiu ir Tokiją atvykau gūdžiais 2003 metais. Juokaudamas sakau, kad gyvenu Japonijoje praktiškai nuo praėjusio amžiaus. Kad įsivaizduoti kaip tai buvo seniai galiu paminėti, jog tuo metu į Lietuvą namo skambindavau su laidiniu telefonu. Reikėdavo nusipirkti prepaid kortelę sumokėti apie 20 EUR ir buvo galima beveik valandą pliurpti su namais. Tais laikais nebuvo nei Skype nei Zoom’o nei kitų technikos išradimų. Bent jau Japonijoje nebuvo netgi Facebook’o. O taip gyvenome tokiais laikais kuomet vietoje veidaknygės Japonijoje kažkokiu būdu funkcionavo vietinis tinklas vadinamas MIXI. Tokiais tad laikais, gimęs ir augęs Dzūkijos miškuose, nuostabiame Druskininkų kurorte, nusileidau tikrame megapolyje.
Narita oro uoste mane turėjo pasitikti kažkoks žmogus iš International Christian University kuriame rugsėjo pirmą dieną turėjo prasidėti mano OYR’o (one year regular) studento mokslo metai. Apie ICU dar bus proga nekartą pakalbėti šiame kelionių bloge, juolab tai yra vienas geriausių privačių universitetų visoje Japonijoje. Taigi nusileidžiu aš Naritoje. Kur eiti, ką daryti?
Dar skrendant lėktuvu maloni stiuardesė raudonų žandukų Andriukui, įteikia prekių deklaracijos lapuką ir kažką panašaus į keleivio deklaracijos dokumentą. Prieinu aš prie muitinės salės, traukiu minėtus du lapukus ir pradedu pildyti.
Kuomet pirmą kartą nusileidi į svajonių šalį visi klausimai ir atsakymai atrodo tokie svarbūs, tad pildau atsakingai. Su drebančia ranka stengiuosi kuo gražiau užkeverzoti savo vardą. Jabytute ar įskaito mano keverzones, klausimas vertas milijono.
Aha ką čia dar turėčiau nurodyti. Kiek atsivežiau pinigų. Traukiu iš slapčiausių kelnio, švarko kišenių dolerius, eurus, svarus, o dar ir litus ir bandau skaičiuoti. Reikia viską užrašyti japonijos jenomis. Gerai, o tai kokiu kursu man perskaičiuoti savo valiutines atsargas. Pradedu blaškytis po salę bandydamas surasti kokią nors informaciją apie šios dienos valiutų kursus. Bergždžias reikalas.
O tuo tarpu kaip galite ir numanyti vienas po kito leidžiasi didžiausi boingai. Šast 500 keliautojų iš Amerikės, šast dar 500 iš Singapūros, dar kokie 500 iš Rusijos. Muitinės salė prisipildo akimirksniu, o aš vis dar skaičiuoju skaičiuoju. Matau, jog tokiu tempu skaičiuojant sulauksiu ir vakaro, tad einu va bank rašau kažkokią bendrą sumą iš lempos ir stoju į eilę.
O vargeli, kol praėjau muitinę, kol pasiėmiau daiktus, nuo to laiko kol nusileido lėktuvas iki kol išlindau iš oro uosto prabėgo beveik trys valandos. Na ir ką manote – žmogus robotas iš universiteto manes laukė visas tris valandas laikydamas lapuką su Mr. Gelezauskas ICU. Kuomet dabar pagalvoju tai tikrai turėjo būti žmogus su geležiniais nervais ir plieniniais kiaušais.
Kol išvažiavom iš oruosto su traukiniu, kol nusipirkom bilietus, kol privažiavom Universiteto camp’ą atėjo ir vakaras. Būtent visa mano kelionė nuo išlipimo iš lėktuvo iki prisibeldimo iki ICU miestelio Musashisakai apylinkėse užtruko iki pavakario. Kaip dabar pamenu nuo Musashisakai stotelės iki ICU apie 15 minučių dardėjom autobusu, o kadangi Japonijoje visuomet labai greitai temsta, jau 18 val atrodė pati tamsiausia naktis. Išlipam iš autobuso prie ICU centrinių vartų ir einame. Aplink naktis, žviegia cikados ir tolumoje šviečia ICU bažnyčios stogas. Fantasmagorinis vaizdas ir nenusakomas jausmas. O vargeli, kur aš patekau. Man tikriausias šokas. Jaučiuosi kaip tie portugalų misionieriai atplaukę krikštyti Japonijos, tarsi Endo Shusako knygos “Tyla” personažas. Kuomet manęs klausia – Andriau tai kas buvo didžiausias kultūrinis šokas Japonijoje galiu drąsiai pasakyti rugpjūčio 28 d., 2003 metai, tamsa, cikados ir prieš akis šviečiantis kryžius. Taip prasidėjo mano kryžiaus žygis Japonijoje.