1274 m. prie Japonijos krantų iš Kinijos atplaukė mongolų armada kurią sudarė net 800 laivų ir kuriuose buvo 30 tukstančių vyrų. Jie netrukus užgrobė pirmąsias salas pakeliui link Kiūšiu salos. Gynėjus pribloškė svetimšalių kovojimo stilius. Karyba Japonijoje buvo stipriai ritualizuota ir buvo laikoma išimtinai karių t.y. buši (tarpusavio reikalu, o mongolai ir korejiečiai šauktiniai vykdė masines skerdynes.
Samurajai buvo mokyti individualiai kovoti, kai panašaus statuso vyrai kviesdavo į dvikovą ir susikibdavo vienas su kitu, o isibroveliai kovėsi didelemis grupemis, vadovaudamiesi visiškai kitokia taktika.
Mongolus nustebino desperatiškas ryžtas pasipriešinti. Išnaudoję didelę dalį savo atsargų tam, kad surengtų greitus, netikėtus antpuolius, įsibrovėliai pajuto, kad jiems tikrai reikia atnaujinti išteklius. Mongolų laivai pasitraukė iš Hakatos (dabartinė Fukuoka), ieškodami saugaus uosto (bijodami, kad nebutų naktį užpulti priešoteritorijoje), kai prasidėjo lietus. Tarsi atsakydamas į japonų maldas, milžiniškas taifūnassmarkiai smogė laivams. Japonams taip ir neteko susigrumti su priešu. Keli tūkstančiai mongolų žuvo, nes jų laivai nuskendo, atsitrenkė vienas į kitą ar užplaukė ant seklumos, o sausumoje likę kariai tapo lengvais samurajų taikiniais. Keletas laivų sugebėjo lėtai išlinguoti atgal į Korėją. Suskaičiavus paaiškėjo, kad per nepavykusį įsiveržimą gyvybes paaukojo daugiau nei 13 tukstančių vyrų.
1281 m. Japoniją užklupo antra mongolų ataka, nukreipta į tą patį uostamiestį. Tiesa Kamakuros vyriausybė per tą laiką ten pastatė didelę gynybinę sieną. Tačiau šis puolimas buvo žymiai stipresnis. Jame dalyvavo 4 tūkstančiai laivų ir 200 tūkstančių vyrų. Japonijos laimei, pulta dviem kryptimis, be to, pernelyg nerimauti linkes mazesnės, pietinės, flotilės vadas išplaukė maždaug mėnesiu anksčiau. Tačiau užpuolikus dar sykį nustebino besiginančių samurajų ryžtas. Jie priešinosi taip nuožmiai, kad kariuomenė ištisas dienas nepajegė išsilaipinti iš laivų, nors jie stovėjo uostuose. Priešai kentėjo nuo ligų ir maisto trūkumo
Japonai žaidė desperatišką laukimo žaidimą, kurio neturėjo galimybės laimėti.
Kai didžiulė mongolų šiaurinė flotilė atvyko į sutartą vietą, besiginantys samurajai suprato, kad ilgiau neįstengs sulaikyti puolančio priešo.
Imperatorius meldė savo pramotės Saulės deivės Amaterasu, kad dieviškosios jėgos aplankytų Ise didžiąją šventyklą. Tą vakarą įvyko stebuklas.
Dangų aptraukė debesys, ir pradėjo pūsti vėjas. Laivai buvo svaidomi į uolas, daužomi ir laužomi. Tai buvo tikras kamikadze, „dievų vėjas”. Nepalankios oro salygos dar sykį išvarė įsibrovėlius – bent du trečdaliai mongolų karių prarado gyvybes.
Chanas norejo surengti trečiajį, dar didesnį puolimą, bet niekada nepavyko to įgyvendinti turbūt dėl to, kad išlaidos pasirodė per didelės. Didysis chanas nebuvo vienintelis, prislėgtas finansinės naštos dėl dviejų įsiveržimų. Japonų vyriausybė beveik bankrutavo, atsilygindama kovojusiems samurajams ir mokėdama už maldas įvairiose šventyklose.
