検索
Close this search box.

Japoniško kardo katana gamyba

Nors akivaizu, kad ankstyvosios epochos kardų kalimo technikos nebuvo aprašytos, egzistuoja stiprios kalvių tradicijos, todel net ir šiandien galima pagaminti aukščiausios kokybės kardą, vadovaujantis numanoma praėjusių amžių metodologija. Norint sukurti gerą kataną, buvo svarbu tradicija ir religinis iškilmingumas. Baltais dvasininko drabužiais vilkintis kardų kalšjas tošio (tosho), prieš pradšdamas perdirbti žaliavas į baigtinį produktą, pirmiausia kreipdavosi į kami.

Smėlis su geležies oksido nuosėdomis satecu (satetsu) buvo lydomas nedidelėse primityviose krosnyse 1300-1500 °C temperatūroje, taip išgaunant neapdorotus plieno gabalus. Geriausi jų buvo iškalami į plonus gabalėlius. Tada specialistas atrinkdavo tinkamiausius kardui gaminti.

Kontroliuodami aušimo greitį japonų tošio pasigamindavo dviejų pavidalų plieną: vieną išskirtinai kietą, o kitą minkštesnį. Paskui juos sumaišydavo. Taip šie žmonės sukūrė ginklą, turintį nepaprastai kietą pjaunančią briauną ir kartu tamprią bei smūgius amortizuojančią pagrindinę geležtės dalį.

Šios dalys buvo gaminamos ir iš pradžių apdirbamos panašiai. Pirmiausiai neapdoroto plieno gabalai buvo jkaitinami krosnyje iki maždaug 1300 °C, taip gaunamas pradinis plieno gabalas. Pašalinus priemaišas, plienas buvo pakartotinai kaitinamas ir daužomas, tada tolydžo vis perlenkiamas, siekiant sukurti sudėtingą kelių sluoksnių struktūrą. Plieną, skirtą išoriniam geležtės apvalkalui, reikėdavo daugiausia lankstyti.

Paskui du atskiri gabalai buvo sujungiami. Kad ir koks metodas būtų naudojamas, išorinis apvalkalas turėjo apimti kardo šerdį išilgai viso jo ilgio iki pat dar nesuformuoto smaigalio.

Pakartotinai kaitinant ir plakant, sujungti plieno sluoksnial lėtai ištįsdavo į nelygų, apytikrį, tačiau atpažįstamą japoniško kardo kontūrą – šiame etape jis dar nebuvo išlenktas. Tada buvo nukertamas ruošinio galas, suformuojant smaigalį (kisaki) ir paliekant trikampę formą.

Visą tai atlikus, priešingas briaunai kardo kraštas buvo užkalamas tankiau uz briauną, iš geležtės isuformuojama savita ašmenų kreivė.

Tuomet reikejo iš esmės užgrūdinti briaunas. Aptepus skystu moliu ir taip apsaugojus visa gelezte, išskyrus briauną, ašmenys buvo įkaitinami iki maždaug 730 °C, tada panardinami į tam tikros (laikomos paslaptyje) temperatūros vandenį. Grūdinant riba tarp dvieju kietumo gradacijos lygiu buvo išreiškiama savitu briaunos rastu, vadinamu hamon.

Dabar asmenys buvo poliruojami paeiliui, naudojant kuo smulkesnius grūdėtus akmenis, tuomet galandami ir aštrinami. Paprastai gamintojas ant įkotės išraižydavo savo parašą ir pagaminimo datą. Užbaigti ašmenys buvo įtvirtinami į rankeną cuka (tsuka), o rankos pridengiamos apsauga cuba (tsuba). Makštys saja (saya) pagal individualų užsakymą buvo daromos iš magnolijos medienos. Pagamintą kardą galima buvo išbandyti su ryšuliais, lavonais arba net pasmerktais mirti nusikaltėliais.