Žymieji 47 roninai, lojalūs samurajai, ištikimai tarnavo Asanui Naganoriui (1667-1701), rezidavusiam Ako mieste, Harimos provincijoje. 1700 metais Naganoriui su Kira Josihisa buvo pavesta užimti imperatoriaus pasiuntinius šiogūno dvare. Kira Josihisa ėjo ceremonijų meistro pareigas. Vadovaujantis papročiu, jo kolega turejo jam įteikti kokią nors dovaną, Kai Asanas Naganoris neatnešė jokių dovanų, giliai įžeistas Jošihisa nepraleidoprogos paniekinti savo kolegą. Vieną dieną Naganoris nesusivaldes išsitrauke savo trumpąjį kardą ir sužeidė juo Joshisą į kaktą. Jau vien ištrauktas kardas šiogūno akivaizdoje reiškė labai rimtus nemalonumus, tad Naganoris buvo suimtas. Gaves įsakymą įvykdyti sepuku, jis atliko šį veiksmą tą pačią dieną, kai užpuolė Jošihisa.
Šiogūnas padidino agonijos kančias, nusprendes už bausmę konfiskuoti Ako teritoriją. Šis nutarimas reiškė, kad Asano Naganorio vasalai neteko darbo ir nuosavybės. Jie tapo roninais (šeimininko neturinčiais samurajais, pažodžiui verčiant, „bangų žmonėmis”). Būtent tada jie nusprendė atkeršyti už mirusį šeimininką. Vyriausiasis vasalas Oiši Jošijo Kuranosuke išvyko į Kijotą, kur kart su 46 kitais samurajais pradėjo planuoti slaptą, kerštą.
Kira Jošihisa įtarė sąmokslą, tačiau jo šnipai aptiko vien į girtuoklius panašius vyrus, kurie atrodė atsidavė malonumams.
Sniegingą 1702 m. gruodžio naktį Naganorio vasalai netikėtai atkeršijo Jošihisai jo rūmuose Edo. Jie staiga užklupo sargybinius ir išlaužė duris dideliais kūjais.
Užsimezgė nuožmi kova su kardais. Kuranosuke nupjovė Jošihisai galvą ir nunešes padėjo ją ant Naganorio kapo Sengakudžio šventykloje – tai buvo įrodymas, kad atlikta svarbi pareiga. Roninai taip pat paliko užrašytą kreipimąsi į mirusį šeimininką:
Mes, maitinęsi tavo maistu, negalėjome, nerausdami iš gėdos, pakartoti eilučių: „Negyvensi po tuo pačiu dangumi ir nemindysi tos pačios žemės su savo tėvo arba šeimininko priešu.” Neišdrįsome palikti pragaro ir stoti prieš tave rojuje, kol neįvykdėme keršto, kurį tu pradėjai.
Vienas iš roninų per užpuolimą buvo užmuštas, tad likusieji 46 nuėjo pas valdžią ir pranešė, ką padarė.
Dėl įvykio vyriausybė atsidurė keblioje padėtyje. Ako samurajai išpilde savo moralinę pareigą, bet sulaužė įstatymą, o teoriškai negalėjo kilti konflikto tarp teisės ir moralinės pareigos, bent jau neokonfucianistiniame Tokugavų Japonijos pasaulyje.
Net visuomenėje, vertinusioje kerštą, žmogus nebuvo visiškai laisvas daryti tai, ko užsigeides. Tad XVII amžiuje susiformavo registruota vendetų sistema, vadinama kataki uči (kataki uchi). Ja vadovaujantis, galima buvo keršyti tik už savo giminaičio, bet ne šeimininko mirtį. O Ako samurajų kerštas priklausė nuo netikėtumo, todel registruoti jo, šiaip ar taip, būtų buve neįmanoma.
Vyriausybė nusprendė, kad įstatymo reikia laikytis bet kokia kaina, todel roninams buvo įsakyta atlikti sepuku – atsitiko tai, kam jie iš pat pradžios buvo pasirengę. Nors amžininkai nereagavo į tai entuziastingai, velesnės kartos pradėjo dievinti tuos 47 roninus.
Roninai, oficialiai būdami nusikaltėliai, vis dar galėjo buti garbinami kaip čiušin giši (ištikimi ir pareigingi samurajai), paaukoję savo gyvybes dėl transcendentinio tikslo.
