Kai galvojame apie japoniškus sodus, prieš akis iškyla kalnų ir tekančių upių vaizdai. Tačiau japoniškuose soduose yra ir pasyvesnių bei ramesnių elementų. Pavyzdžiui, salos ir švelniai nuožulnios kalvos sukuria kontrastą ir pusiausvyrą, kaip jin papildo jang.
Įvairūs statiniai, pavyzdžiui, paviljonai ir arbatinės, atlieka svarbų vaidmenį, nes juose galima pailsėti, atsigaivinti ir apžiūrėti aplinką.
Salos
Yra sudėtinga salų klasifikavimo sistema, pagrįsta jų forma ar ypatingomis savybėmis, pvz., „kalnų salos“, „miškų salos“, „plikų paplūdimių salos“ ir „debesų formos salos“. Salos ne tik padeda kurti skirtingus kraštovaizdžius, bet ir gali atlikti labiau specializuotas funkcijas, pvz. paslėpimo ir atskleidimo.
Salos dažnai turi simbolinę reikšmę ir šventą funkciją. Pavyzdžiui, salos vaizduoja kalnuotas „palaimos salas“, kuriose gyvena nemirtingieji (su daoizmu siejamos Horai salos arba gervių ir vėžlių salos, taip dažnai sutinkamos soduose); visatos centre esantį jūros apsuptą kalną (sanskrito ir budizmo mąstyme – Sumeru kalnas); arba Nakajima („sala centre“), simbolizuojanti tyrosios žemės budizmo rojų. Kadangi šios šventos salos buvo tvenkinyje, simbolizuojančiame jūrą, paprastai jos nebuvo sujungtos su sausuma tiltu, o jas reikėjo pasiekti valtimi.
Tvenkiniai taip pat gali simbolizuoti ežerus, naudojamus poilsio tikslais, pavyzdžiui, Naros ir Heiano laikotarpių aristokratų šindeno stiliaus soduose. Tokiuose tvenkiniuose paprastai būna dvi ar daugiau salų, sujungtų tarpusavyje ir su likusia sodo dalimi tilteliais.
Salų dydis labai skiriasi priklausomai nuo jų vaidmens bendroje kompozicijoje ir nuo sodo dydžio.Kai kurios salos yra pakankamai didelės, kad jose būtų galima įrengti kalvą ir pasodinti medžių, o kitas salas gali sudaryti tik vienas ar du akmenys.
Kalvos ir lygumos
Japoniški sodai labiausiai garsėja tuo, kad juose vaizduojami atšiaurūs kalnų peizažai su uolėtais upeliais ir įspūdingais kriokliais. Tačiau kartais švelnesnis kraštovaizdis sukuriamas naudojant kalvas, kurias keičia lygumos. Kalvos gali būti apželdintos žole arba apsodintos pušimis. Jos dažnai statomos ant salų, kad kontrastuotų su aplinkinio tvenkinio lyguma arba užstotų vaizdą į dalį tvenkinio. Nuo kalvų taip pat galima apžvelgti likusią sodo dalį arba pastatyti paviljoną. Ypač įdomi priemonė, kartais naudojama karesansui soduose, – iš apkarpytų krūmų sukurti abstrakčias formas, primenančias kalvas.
Lygumos – tai lygumos, laukai ar pelkės, kuriose pabrėžiamas žolių ir vandens augalų grožis. Lygumų naudojimas ypač ryškus dideliuose pasivaikščiojimo soduose, pavyzdžiui,
Paviljonai ir kiti statiniai
Sodo statiniai – tai paviljonai, arbatinės, tualetai ir nedideli dekoratyviniai elementai, pavyzdžiui, vandens ratai. Paviljonai dažniausiai sutinkami arbatos ceremonijos ir dideliuose pasivaikščiojimo soduose.
Įvairių tipų japoniškuose soduose galima rasti tokių dekoratyvinių elementų kaip vandens ratai, visterijų pavėsinės ir šuliniai, kurių pagrindinė funkcija – suteikti įdomumo, kontrastuojant su natūralesne aplinka. Įvairių elementų sluoksniavimas taip pat suteikia sodui gilumo.
Įrėminimo įtaisai
Kai sodas yra greta pagrindinio pastato, reikėtų apsvarstyti ir verandas bei vaizdus į sodą iš vidaus. Verandos – tai tarsi rėmeliai tarp pastato ir sodo, dėl kurių akių ir kūno judėjimas iš vidaus į lauką nėra toks staigus. Apmąsymams skirtuose soduose veranda yra vieta, kur galima atsisėsti ir apžvelgti sodą. Ji papildo kitų trijų sodo pusių sienų sukurtą rėmą. Langai ir stumdomų durų angos dažnai naudojami kaip įrėminimo įtaisai, pro kuriuos galima apžvelgti sodą iš vidaus. Rėmo forma gali būti panaudota siekiant papildyti lauko vaizdą ir sustiprinti jausmą, kad žiūrime į meno kūrinį.