Vakarietiškose kultūrose žodžio “sodas” reikšmė dažnai asociajuojsai su vieta kur kažkas auga, tarsi daržovių ar vaisių sodas. Dar gali būti ir labiau formali reikšmė, tai sodas kuriame auga meždiai, gėlės krūmai ir kurie meniškai išdėlioti kad teiktų estitinį pasitenkinimą. Japonijoje toks apibrėžimas pernelyg siauras, kadangi yra daug tradicinių japoniškų sodų be jokios augmenijos kurie sudaryti tik iš akmenų ir uolų.
Teien koncepcija
Modernus japoniškas terminas skirtas apibrėžti sodą yra teien, kurį sudaro du hieroglifai niwa ir sono. Priešistoriniais laikas niwa terminas reiškė vietas kuriose buvo atliekamos specifinės veiklos, kaip antai ceremijos dedikuotos kami dvasiomis kurios kaip buvo tikima nuseileido iš dangaus ar atplaukė iš už jūrų. Šios šventos vietos galėjo būti šalia šventų objektų kaip antai medžiai, kriokliai, tam tikros vietos miškuose. Po žemės ūkio atsiradimo ir išsivystymo terminas niwa buvo pradėtas naudoti nusakyti moliu grįstai aikštelei priešais namus.
Maždaug trys šimtai metų prieš mūsų erą, kuomet paplito žemdirbystė, pradėtas naudoti žodis sono kuris reiškė vietas kurios buvo užtvidomos ir skirtos ryžiams auginti. Šlapias ryžių auginimo metodas reikalavo labai stiprių aplinkinės infrastruktūros darbų. Ne tik medžai turėjo būti iškirsti, bet laukai turėjo būti tam pačiame lygyje, arba buvo kuriamos ryžių laukų terasos. Sienelės buvo statomos aplink kiekvieną ryžių lauką, kad sulaikytų vandenį. Taip apt reikėjo irigacinės sistemos kuri paskirstytų vandenį po visus laukus. Taigi abu šie žodžiai niwa ir sono ir soformuoja teien terminą.
Šventas versus sekuliarus
Senojoje tradicijoje aikšelės išklotos akmenukais prieš namus, ar šventyklas buvo skrita vieta specialioms ceremonijoms atlikti ir susitikti su dievybėmis. Tad akmenukais grįstos aišktelės yra priešais budistines ir šintoistines šventyklas ar imperatoriaus rūmus. Labai geras pavyzdys yra imperatoriaus šeimos šventykla Ise.
Sekuliariame arba pasaulietiniame pasaulyje vietos skirtos džiuginti ir teikti estetinį pasitenkinimą buvo kuriamos šalia vilų ir kitų gyvenamųjų vietų. Tokie sodai dažnai yra didesni turi tvenkinį, yra apsodinti medžiais, krūmais ir kažkiek gėlėmis. Tokie kompleksai yra praturtinti tokias elementais kaip uolos, žibintai ir pan.
Kontinenentinė įtaka
Japoniški sodai nesivystė izoliuotojo aplinkoje. Nors jų šaknys siekia priešistorinius laikus, tačiau sodų vystymasis buvo veikiamas naujų kultūrinių bangų iš kontinento pradedantt trečiu amžiumi prieš mūsų erą ir baigiant šeštu septintu amžiumi. 607 metais Ono no Imoko pirmosios japonų diplomatinės misijos vadovas Kinijoje sugrįžo į Japoiją ir detaliai aprašė kiniškus sodų kūrimo metodus. 612 metais Michiko no Takumi atvyko iš Korėjos pusiasalio sukurti sodą skirtą imperatorienei Suiko, kuris buvo įvkėptas mitinio Sumeru kalno motyvų minimų budistriniuose raštuose. Kontinentiniam stiliui yra būdingas tvenkinys ir sala kas stipriai skyrėse nuo akmenimis grįstų sodų būdingų tradicinei Japonijai.
