Kanazava dar vadinamas mažuoju Kiotu yra įsikūręs į šiaurės vakarus nuo Kioto. Kanazava turėtų patikti turistams pavargusiems nuo japoniškų didmiesčių šurmulio. Jis daug jaukesnis ir mielesnis miestas lyginant su didmiesčiais. Jaukumą kuria mažiau daugiaaukščių mūrų, daug žalumos, ženklus istorinis paveldas. Kanazava toks miestas, kuriame galima pailsėti.
Kanazawa žymi savo dideliu arbatų namų su geišomis kvartalu Higaši Čiaja. Čia išliko ir yra atstatytas samurajų namų kvartalas Nagamači. Kanazavoje yra nuostabaus grožio klasikinio japoniško sodo stiliaus parkas – Kenrokuen ir didelis žuvies turgus Omičio! Dar yra pilis – tvirtovė į kurią dažniausiai keliautojai neturi laiko kada užsukti. Aplankyti visus šiuos objektus yra maksimalus planas.
Pačiame Kanazawos mieste kuris yra ir Išikavos prefektūros sostinė gyvena apie 466 tūkstančiai gyventojų.
Kanazavos pavadinimas (金沢) pažodžiui reiškia “aukso pelkė” kilo iš legendos apie valstietį Imohori Togoro kuris kasė bulves ir atrado aukso luitus. Kenroku-en teritorijoje esantis šulinys vadinamas “Kindžio Reitaku” (金城麗澤) tarsi patvirtina šią istoriją.
Kanazawa buvo vienas iš nedaugelio didžiųjų Japonijos miestų kurių Antrojo pasaulinio karo metais nesunaikino oro antskrydžiai, todėl išliko didelė dalis Kanazavos architektūros paveldo.
Kenroku-en parkas
Kenroku-en sodas yra bene žymiausia Kanazavos dalis. Kenroku-en (兼六園, Šešių atributų sodas) yra senas klasikinis sodas. Pavadinimas reiškia šešias tobulo kraštovaizdžio savybes: erdvumą, nuošalumą, meniškumą, senoviškumą, vandens kelius ir panoramas.
Kartu su Kairaku-en ir Koraku-en Kenroku-en yra vienas iš trijų didžiųjų Japonijos sodų. Sodas atviras ištisus metus išskyrus nuo gruodžio 29 d. iki sausio 3 d., ir garsėja savo grožiu visais metų laikais. Įėjimas mokamas.
Jame gausu įvairių medžių, tvenkinių, krioklių ir gėlių, besidriekiančių 10 ha plote. Žiemą parkas išsiskiria jukitsuri – prie medžių pritvirtintomis kūgio formos virvėmis, kurios atremia šakas į sunkaus šlapio sniego svorį ir taip apsaugo medžius nuo pažeidimų.
Nors sodo kūrimo data gana neaiški viena iš sodo atsiradimo versijų gali būti susijusi su vandens kanalo statyba, nes šis elementas vėliau buvo įtrauktas į sodo vingiuotų vandens takų kūrimą.
Priešingai kitose sodo atsiradimo versijose teigiama, kad vienas vietinių feodalų daimyo Tsunanori pastatė namą ant šlaito, esančio priešais Kanazavos pilį, ir suteikė sodui pavadinimą Renčitei. Renči-tei reiškia “lotoso tvenkinys”.
Iš XVIII amžiaus dokumentų žinoma, kad iki gaisro sode dažnai naudodavosi ir juo mėgavosi vienas po kito sekę valdovai ir dvarininkai, rengdami įvairias puotas, mėnulio gėrėjimosi šventes ir koyo spalvingų klevų laikotarpiu. Be to vietos legenda byloja, kad šventasis Kenrokuen šulinys – tikriausiai seniausias sodo objektas.
Legenda byloja, kad prieš 1200 metų valstietis vardu Togoro sustojo prie šulinio nusiplauti bulvių. Staiga iš šulinio ėmė veržtis aukso purslai nuo kurių ir kilo Kanazava pavadinimas. Kanazawa kaip ir minėjui reiškia aukso pelkė. Vanduo iš šulinio teka į netoliese esančios šintoistinės šventyklos apsivalymo baseiną. Daugybė žmonių ateina prie šventojo šulinio vandens arbatos gėrimo ceremonijai.
Meidži laikotarpiu Šigure-tei arbatinė buvo visiškai restauruota. Ją ir šiandien galima pamatyti Renčitei sodo dalyje.
Parko teritorijoje taip pat yra XIX amžiaus Seisonkaku vila. Didelė vilos dalis buvo išardyta, tačiau tai kas liko yra viena elegantiškiausios išlikusių feodalų vilų Japonijoje. Vila stovi Kenrokuen kampe ir yra taikomas atskiras įėjimo mokestis. Įsidėmėtini ryškiaspalviai viršutinio aukšto mūrai su violetinėmis arba raudonomis sienomis ir tamsiai mėlynomis lubomis (raudonos sienos – benigara – yra Kanazavos tradicija) ir pagal užsakymą pagamintas angliškas kilimas audiencijų salėje.
Sodas yra už Kanazavos pilies vartų ir užima apie 11 hektarų teritoriją.Kenrokuene auga maždaug 8750 medžių, iš viso 183 augalų rūšys.
Kanazavos pilis (金沢城, Kanazawa-jō)
Originalią pilį 1888 m. sunaikino gaisras, tačiau ji buvo iš dalies atstatyta.
Vėlyvuoju Muromači laikotarpiu Rennyo mokymo pasekėjai iš Džiodo Šinšiu sektos, išstūmė oficialius Kagos provincijos valdytojus, Togaši klaną, ir įkūrė savotišką teokratinę respubliką vėliau pavadintą “valstiečių karalyste”. Pagrindinė jų tvirtovė buvo Kanazavos Gobo – įtvirtintas šventyklų kompleksas Kodatsuno kalnagūbrio viršūnėje. Aukštų kalvų ir iš dviejų pusių apsupta upių ji tapo natūralia tvirtove aplink kurią išaugo pilies miestas. Tai buvo Kanazavos miesto gimimo pradžia.
Maeda Tošiie Kanazavą padarė savo valdų baze kuri išsiplėtė ir apėmė visą Kagos, Noto ir Eču provincijas kaip Kagos domeną Tokugavos šiogūnato laikais. 1592 m. jis įsakė visiškai rekonstruoti pilį remdamasis karinėmis pamokomis išmoktomis per japonų invaziją į Korėją.
Iš pradžių naujoji pilis turėjo šešių aukštų pastatą kuris 1602 m. sudegė ir nebuvo atstatytas. Vietoj to vidiniame užnugaryje buvo pastatyti Hon-maru rūmai, arba Maedų klano rezidencija, su trijų aukštų yagura bokšteliu.
Pilis vėliau ne vieną kartą degė ir buvo atstatinėjama. 2008 m. pilis paskelbta nacionaline istorine vietove.
Dauguma dabartinių pastatų yra rekonstruoti pagal tai, kaip pilis atrodė 1850 m.
Nors Maedų klanas buvo galingiausias daimyo Japonijoje po valdančiojo Tokugavų klano, jų padėtis nebuvo neginčijama. Kanazavos pilis miesto centre, kuris pats savaime buvo sudarytas iš daugybės elementų didinančių bendrą gynybinę padėtį. Pilis pastatyta aukščiausioje vietoje tarp Sai ir Asano upių. Papildomai pilį supa griovių ir kanalų sistema. Maeda Tošinaga, antrasis Kagos domeno daimio, pastatė vidinių griovių sistemą, kurios bendras ilgis siekia daugiau kaip 3 000 m, o 1600-1614 m. buvo įrengta dar viena išorinių griovių sistema. Geriamajam vandeniui tiekti 1583-1630 m. nutiesti keli kanalai sujungti su griovių sistema. Iš viso sistemos ilgis siekė beveik 15 km.
Siekiant užtikrinti papildomą apsaugą, pilies teritorija buvo padalinta į devynis aptvarus, suskirstytus žemių pylimais, akmeninėmis sienomis ir gynybiniais vartais supančius rajoną kuriame buvo įsikūrusi Maedų klano rezidencija. Daugelyje Japonijos pilių miestų budistų šventyklos buvo sąmoningai statomos vietose, parinktose taip, kad sustiprintų silpnąsias pilies gynybos vietas. Ne išimtis buvo ir Kanazawa. Šventyklos buvo strategiškai sugrupuotos vietovėse, esančiose tam tikru atstumu nuo pilies, greičiausiai kaip atsitraukimo prieglobstis.
Išskirtinės balkšvos pilies stogo čerpės pagamintos iš švino. Taip yra ne tik dėl to, kad jos atsparios ugniai, bet ir dėl to, kad, pasak legendos, apgulties metu čerpės galėjo būti išlydytos ir iš jų išlietos kulkos.
Kanazava didžiuojasi daugybe Edo laikotarpio (1603-1867 m.) geišų namų Higaši geišų rajone, kitapus Asano upės. Šiame rajone išlaikyta tradicinė Japonijos architektūra. Dviejų aukštų mediniai fasadai paprasti ir griežtų formų. Šį įspūdį dar labiau sustiprina ankstyvą rytą tvyrantis rūkas. Naktį gatvę apšviečia atkurti taišio laikotarpio gatvės žibintai.
Namai buvo apmokestinti pagal fasado plotį, todėl atsirado daug ilgų, plonų namų. Kitaip nei samurajų namai, jie buvo statomi prie pat kelio ir tiesiogiai ribojosi su kaimynais. Jie buvo dviaukščiai. Viršutiniame aukšte daugiausia buvo laikomi daiktai. Namo priekyje įsikūrusios parduotuvės. Vienas iš Kanazavos pirklių namų bruožų – ilgas žemės koridorius, einantis nuo priekinių durų iki namo galo. Tipiškame pirklio name buvo parduotuvė, pora vidinių kambarių, o svarbiausias kambarys buvo gale, išeinantis į vidinį sodą. Už jo buvo virtuvė, o namo gale -storasienis ugniai atsparus sandėlis.
Nors iš Edo laikotarpio išliko labai nedaug tradicinių namų pagrindinis stilius išliko nepakitęs iki Antrojo pasaulinio karo. Vienas iš išskirtinių dizaino bruožų viršutinio aukšto šonuose į priekį išsikišę “sode-utatsu” sparnai. Tiksli jų paskirtis nėra aiški, tačiau viena iš teorijų teigia, kad jie saugojo nuo vėjo. Tai logiška, atsižvelgiant į Kanazavos orus. Sniegas taip pat buvo svarbus veiksnys projektuojant namus. Stogai nusileido į centrinį sodą, kuris buvo suprojektuotas taip, kad sniegas ne tik kauptųsi, bet ir apšviestų galinę namo dalį. Kanazavos vaizdas kai saulėje blizga juodų glazūruotų čerpių jūra yra turistų pamėgtas Kanazavos vaizdas.
Samurajų namai
1611 m. įvyko plataus masto Kanazavos samurajų teritorijų reorganizacija. Kadangi per pastaruosius porą dešimtmečių bendros domeno pajamos padidėjo keturis kartus reikėjo atlikti tam tikrą reorganizaciją. Reikėjo rasti vietos 14 šeimų ir jų išlaikytiniams kurių pajamos viršijo 3 000 koku. Turtingiausios šeimos buvo iškeldintos iš pilies ir gavo didžiules valdas visame mieste. Jų pačių išlaikytiniai buvo apgyvendinti didžiuliuose kompleksuose netoliese. Žymiausias pavyzdys Kanazavoje yra Honda mači rajonas kur gyveno turtingos ir galingos Hondos šeimos išlaikytiniai.
Daugeliu atvejų net ir tokiose dideliuose miestuose kaip Sendai ir Satsuma samurajai dažniausiai gyveno savo žemėje. Tačiau Kagoje visi samurajai, nepriklausomai nuo pajamų gyveno Kanazavoje. Kai XVII a. pabaigoje Kanazawa buvo baigta statyti daugiau kaip tris ketvirtadalius jos teritorijos sudarė samurajų būstai. Arčiausiai pilies buvo didžiulės aštuonių rūmų (vyriausiųjų vasalų) ir jų laikytojų valdos. Už kiekvieną 100 koku pajamų samurajus gaudavo apie 550 kv. m žemės, o “viduriniosios klasės” samurajus vidutiniškai turėjo 800, o tai, palyginti su šiuolaikiniais japonų būstais, yra milžiniškas plotas. Turtingiausia vasalų šeima, Hondai, turėjo 50 000 koku pajamų. Minimalios daimio lygio pajamos buvo 10 000 koku, o be aštuonių namų, maždaug dvylikos šeimų pajamos viršijo šią sumą. Kanazava buvo pilna didžiulių dvarų.
Samurajų būsto dydį ir vietą lėmė pajamos ir padėtis visuomenėje. Samurajų namų architektūra buvo gana panaši. Vieno aukšto gyvenamasis namas, paprastai gana kvadratinio arba stačiakampio plano, apsuptas sodo (tiek augalinio, tiek dekoratyvinio). Stogas buvo dvišlaitis ir atgręžtas į kelią. Sienos riba paprastai buvo iš supiltos žemės, išklotos plytelėmis. Mieste jų yra nemažai, ypač Nagamačio rajone. Sienos dydį ir aukštį bei įvažiavimo vartus taip pat lėmė rangas. Samurajai, kurių pajamos buvo didesnės nei 400 koku, turėjo arklidžių vartus, skirtus sargybiniams ir žirgams laikyti.
Nors Nagamači rajonas turistinėse brošiūrose reklamuojamas kaip “samurajų rajonas”, didžioji dauguma namų yra ne samurajų namai, o modernūs pokario būstai. Tikrų samurajų namų Kanazavoje yra labai nedaug. Taip yra todėl, kad po Meidži restauracijos samurajai neteko tradicinių pajamų ir daugelis jų pardavė savo valdas, kurios buvo paverstos laukais, o prieš Antrąjį pasaulinį karą pertvarkytos į modernius gyvenamuosius namus.
Šventyklų teritorija Teramači rajonas
Vienas iš išskirtinių Kanazavos ir kitų pilių miestų aspektų yra šventyklų grupavimas prie įvažiavimo į miestą. Kai Kanazavą valdė Ikko, visos šventyklos buvo Ikko sektos. Po to, kai Ikko buvo nugalėti, čia įsikūrė kitos sektos: Soto, Šingon, Hokke, Dži ir kt. Maždaug 1616 m. jos buvo įkurdintos dabartinėje Teramači “šventyklų miesto” vietovėje. Jos buvo išsirikiavusios viena šalia kitos palei ilgą tiesų kelią vedantį į Nodajamos kalno papėdę. Dažnai buvo teigiama, kad toks planavimo būdas yra gynybinio pobūdžio. Plačios erdvės, storos sienos ir didelės šventyklų salės galėjo būti naudojamos kaip įtvirtinimai. Tačiau nėra aišku, kiek tai turėjo įtakos išplanavimui. Bent jau Kanazavos atveju tai niekada nebuvo išbandyta.
Kitoje miesto pusėje, to paties pavadinimo kalvos papėdėje esančiame Utatsuyama šventyklų rajone yra mažesnių šventyklų ir vingiuotų kelių.
Geišų rajonai – Higaši (rytuose) geišų rajonas
1820 m. Utacujamos kalno papėdėje ir šalia Sai upės sukurti “geišų rajonai” (hanamači), skirti kontroliuoti ir reguliuoti pasilinksminimo namus ir prostitutes (dar vadinamas vonios merginas judžio 湯女). Po dešimtmečio geišų rajonai buvo panaikinti. Prieš pat Meidži restauraciją rajonai vėl buvo įteisinti ir taip išliko iki 1954 m., kai prostitucija buvo oficialiai uždrausta. Geišų rajonai samurajams buvo neprieinami. Juos globojo turtingi pirkliai ir amatininkai, kurie tarpusavyje varžėsi, kas daugiau pinigų išleis vakarėliams.
Geišų namai, arba, kaip įprasta sakyti “arbatos namai”, iš pažiūros panašūs į pirklių namus (panašiai kaip samurajų namai iš pažiūros panašūs į ūkinius pastatus). Tačiau skirtingai nei pirklių namų, kurių antrasis aukštas buvo skirtas sandėliavimui, taigi labai žemas, arbatos namų antrasis aukštas yra daug aukštesnis, nes viršutinis aukštas buvo naudojamas kaip pagrindinė pramogų erdvė.
Viršutiniuose aukštuose stumdomos medinės langinės kurios būdavo atidarytos dieną arba kai vykdavo vakarėlis. Apatinis aukštas išklotas unikaliomis, itin smulkiomis grotelėmis, kurios vadinamos “Kaga grotelėmis”. Dekoras buvo kur kas aukštesnio lygio nei daugumos pirklių namų. Iš dalies dėl ilgų niūrių žiemų Kagos dekoras yra daug ryškesnis nei Kioto stiliaus pilkšvos žemės rudos, žalios ir ochros spalvos. Populiarios buvo drąsios ryškios raudonos (benigara 紅柄) ir ultramarino spalvos.
Vietiniai amatai
Kanazava haku – tai auksas suplaktas į popieriaus lakštą. Aukso lapai užima svarbią vietą miesto kultūriniuose amatuose. Jei būtų laiko būtinai užsukite į Kanazavos Yasue aukso lapų muziejų. Aukso randama visoje Kanazavoje ir Išikavoje. Kanazavoje pagaminama 99 % Japonijos aukštos kokybės aukso lapų. Aukso lapai kuriais padengtas garsusis Auksinis paviljonas Kiote buvo taip pat pagaminti Kanazavoje. Aukso lapeliai dedami net į maistą. Miestas garsėja arbata su aukso dribsniais, kurią japonai laiko naudinga sveikatai. Taip pat gerai žinomi Kanazavos lako dirbiniai (Kanazawa šikki) tradiciškai puošti aukso dulkėmis.
Vietinė virtuvė
Kanazawa garsėja tradicine Kaga virtuve, kurios ypatybė jūros gėrybės. Šiame regione gaminama sakė, gaunama iš ryžių, auginamų Išikavos prefektūroje. Hokuriku regione iškrenta nemažai kritulių, todėl čia gausu švaraus ir gėlo vandens. Tad puikūs ryžiai ir vanduo yra pagrindas aukštos kokybės sakės gamyboje.
Omičo turgus – tai miesto viduryje esantis turgus kurio istorija siekia Edo laikotarpį. Daugumoje parduotuvių prekiaujama jūros gėrybėmis. Jeigu būtų galimybė būtinai užsukite į unikalų turgų paskanauti Japonijos jūros gėrybių
