Japoniški festivaliai dar vadinami matsuri yra nuostabus reginys, tad jeigu jūsų kelionės metu pasitaikytų galimybė pamatyti vieną iš didesnių festivalių meskite visus planus šalin ir būtinai paskirkite laiko susipažinti su matsuri.
Esu buvęs įvairiausiuose festivaliuose. Vienas pirmųjų buvo vienas didžiausių matsuri vykstančių rugpjūčio mėnesio pradžioje šiaurinėje Aomori prefektūroje. Nebuta matsuri su milžiniškomis kompozicijomis ir aplink nebuta rasera rasera melodijos ritmais šokančiais japonais. Nemažiau įspūdinga buvo ir sanja matsuri vykstanti gegužės mėnesį Asakusoje Tokijuje. Sanja pirmą kartą išvydau studentavimo laikais. Reginys palikęs neišdildomą įspūdį. Muzika, siautulingai nusiteikę žmonės, tradiciniai rūbai, keisti šūksniai, girti yakudzos, ko dar gali norėti tikras turistas.
Tačiau visas mano patirtis atperka realus pasiūlymas sudalyvauti vietiniame festivalyje.
Vieną gražią dieną sulaukiau netikėto skambučio iš puikaus prietėlio Owada san.
- Andriau ar norėtum sudalyvauti japoniškame festivalyje. Trūksta pagalbininkų kurie padėtų nėšti omikoshi (nešiojama šventykla).
- Tai žinoma – pernelyg nesigilindamas į reikalo esmę šaunu atsakymą Owad’ai.
- Puiku, tai susitinkam šį šeštadienį 10 val ryte. Viskuo pasirūpinsiu.
Dabar jau neatsimenu nei kokia tai buvo traukinių stotis nei kur susitarėme susitikti nei koks pačio festivalio ar šventyklos pavadinimas. Tačiau puikiai pamenu kas manęs laukė.
Kaip ir sutarta, susitikus su Owada-san, mane nusivedė mane į kažkieko butą kur reikėjo persirengti tradiciniais festivalio rūbeliais. Ttrumpais baltais šortukais ir happi drabužėliu ant viršaus. Vaipiausi prieš telefono kamerą. Juk ne kiekvieną dieną tenka apsirengti išskirtiniais festivalio rūbais.
Nekantraudamas klausiu Owada kada turime eiti prie omikoshi šventyklos.
- Tuo tuoj, neskubėk,- ramina mane draugužis.
O toliau buvo dar gražiau.
Pamenu susirenkame būrys prie omikoshi. Visi dalyviai šventiškai nusiteikę, klega, spurda. Aš irgi laimingas.
- Gerai, sakys kažkoks zavadyla. Čiupam omikoshi ir judam pirmyn. Kaip sakant pirmyn kariai.
Nekantraudamas brukuosi į šventyklos nešėjų ratą čiumpu ir aš už vieno medinio balkio ant kurio užkrauta nešiojama šventykla.
O dangau, o viešpatie su viešpačiukais, o švenčiausioji Gvadelupės mergele, kad tave kur po šimts pypkių. Medžiuosi ir keikiuosi tuo pačiu metu. Pasirodo šitas omikoši sveria apie vieną toną. Jabyštvajumat tūkstantis kilogramų. Iš šono žiūrint visas procesas atrodo toks lengvutis ir paprastutis, tačiau iš tikrųjų visą šią masę neša tik dvidešimt-trisdešimt žmonių būrys, nes daugiau netelpa. Ir patikėkite manimi tai buvo kančios pradžia.
Pirma, tas daiktas tikrai labai labai labai sunkus.
Antra, tas pagalys kurį užsimeti ant peties yra stačiakampis tad kaip besisuksi vis tiek skauda kaklą, pečius. Kiekvienas žingsnis į priekį reiškia peties zulinimą.
Na ir smagiausia dalis. Visi japonai kaip parduotuvės agurkai. Metras šešiasdešimt. Visi kaip iš vienos ląstelės išaugę – metras šešiasdešimt. Ir štai dabar jų tarpan įsibrauna toks gaijin’as kaip aš, gigantas, siekiantis beveik metrą devyniasdešimt.
Tai dabar spėkite iš trijų kartų ant kieno gležnų pečių krenta visas vienos tonos svoris. Taip, jūs atspėjote teisingai. Galutiniame rezultate tai esu, aš, kuris tempia visą omikoši šventyklą.
Reikalas tas, kad ta šventykla yra ne tik nešama paprastai, bet dar reikia ir siūbuoti pasišokinėti.
Dvidešimt klonuotų japonų tempia į apačią, o aš keliu į viršų. Tuomet pasikeičiam dvidešimt klonų kelia šventyklą į viršų, o aš tempiu į apačią.
Po penkiasdešimties metrų galvoju, kad jau mirštu. Bandau nešti susikūprinęs, kad bent jau kažkiek palengvinti savo naštą. Bet kur tau vietinis zavadyla einantis priekyje su švilpuku ir reguliuojantis ritmą bei kada pasukti kada sustoti jau rėkia ant manęs: ei gaijin’as išsitiesk ko eini persikreipęs.
Klausau ir vykdau.
Bandau atsitiesti, bet tas rastas atrodo įaugęs į pečius.
Aha, mastau reikia kažkaip eiti pritūpus. Žąsele. Taigi įsivaizduokite bandau toną nešti užsimetęs ant pečių ir eidamas žąsele. Nukrypuoju dar penkiasdešimt metrų ir vėl mirštu. Prakaitas persunkęs mano gražiuosius rūbelius.
Sustojam. Penkiolika minučių skirta atsikvėptti. Gaudau kvapą. Nu bet argi aš ne vyras. Nusikeikiu. Eisiu iki galo, t.y. nešiu šventyklą iki galutinio taško. Mintyse skaičiuoju, kad užtruksime kokią pusantros valandos.
O, Dieve kaip aš klydau.
Krypuodamas, puškuodamas, šleivodamas tikrąją ta žodžio prasme perėjau visus devynis Dantes aprašytus pragaro ratus. Visa procesija užtruko daugiau nei tris valandas. Kaip Jėzus kristus ėjo Golgotą taip ir aš slinkau, kritau ir vėl stojausi nešdamas omikiši.
Išvada. Jeigu norite padaryti siurprizą jūsų didžiausiam priešui, tuomet mielaširdingai pasisiūlykite sudalyvauti omikiši nešime. Ir palinkėkite smagaus kelio:)
Sanja Matsuri
Sanja Matsuri (三社祭, pažodžiui “Trijų šventyklų festivalis”), arba Sanja festivalis, yra vienas iš trijų didžiausių šintoistinių festivalių Tokijuje. Sanja Matsuri rengiamas trečiąjį gegužės mėnesio savaitgalį Asakusos šventykloje. Paradai sukasi aplink tris mikošius (festivalio pavadinime minimos kilnojamosios šventyklos) taip pat skamba tradicinė muzika ir šokiai. Per tris dienas festivalis kasmet pritraukia nuo 1,5 iki 2 mln. vietinių gyventojų ir turistų.
Kaip ir daugelis Japonijos festivalių Sanja matsuri yra religinė šventė. Tai savaitgalį trunkantis šintoistinis festivalis, skirtas trijų vyrų kami (dvasioms). Manoma, kad du žvejai – broliai Hinokuma Hamanari ir Hinokuma Takenari – ankstyvą 628 m. kovo 18 d. rytą Sumidos upėje rado į žvejybinį tinklą sugautą Bodhisatvos Kannon statulėlę. 628 m. kovo 18 d. ankstų rytą trečiasis vyras, turtingas dvarininkas Hadžino Nakatomo, išgirdęs apie radinį kreipėsi į brolius ir atvertė juos į budizmą. Tuomet trys vyrai savo gyvenimą paskyrė budistų tikėjimui ir statulą pašventino nedidelėje šventykloje. Šioje šventykloje dabar žinomoje kaip Sensoji, šiuo metu saugoma Kannon statula.Ji yra seniausia Tokijo šventykla.
Dabartinė Sanja Matsuri forma susiformavo Edo laikotarpiu..
Religinės kilmės Sanja matsuri pirmiausia yra šventės festivalis. Festivalio savaitgalį Asakusos apylinkėse tvyro įtempta ir energinga atmosfera. Žmonės nuolat užplūsta gatves aplink Senso-ji, o visame rajone skamba fleitos, švilpynės, giedojimas ir taiko (tradiciniai japoniški būgnai).
Pagrindinės festivalio atrakcijos – trys Asakusos šventovei priklausantys mikošiai, kurie pasirodo trečią ir paskutinę festivalio dieną. Šios trys sudėtingos juodo lakuoto medžio šventyklos pastatytos kaip miniatiūrinės nešiojamos Asakusos šventyklos versijos. Kiekviena jų papuošta aukso skulptūromis ir nudažyta aukso lapeliais, sveria apie vieną toną, o jos statyba kainavo 40 mln. jienų (390 760 dolerių.). Jos nešamos ant keturių ilgų stulpų, surištų virvėmis, ir kiekvienai iš jų saugiai nešti reikia maždaug 40 žmonių, pasiskirsčiusių tolygiai. Per dieną nešant kiekvieną šventovę iš viso dalyvauja apie 500 žmonių.
Prie pat kiekvienos šventovės esančiose teritorijose būna daug žmonių, todėl nešant jas smarkiai kratoma ir šokinėjama. Tikima, kad šis veiksmas sustiprina šventyklose sėdinčių kamių galią ir padeda dovanoti sėkmę atitinkamoms apylinkėms. Neretai ant mikošių atraminių stulpų stovi kas nors, kas šaukia ir mojuoja, kad padėtų nukreipti šventyklą nešančius žmones reikiama linkme. Šis reguliavimas labai svarbus nes bandoma apsaugoti vieną toną sveriančią mikošo šventyklą, kad ji netyčia neatsitrenktų į gatvėje esančias parduotuves ir nepadarytų didelės žalos.
Nors trys pagrindiniai mikošiai yra svarbiausi objektai, keliaujantys gatvėmis per Sandža Matsuri šventę, šeštadienį per apylinkes keliauja maždaug 100 kitų mažesnių mikošių. Kelias iš šių šventyklų nešioja tik moterys arba maži vaikai.
Nors tai nėra šventės dalis, oficiali Sanja matsuri pradžia prasideda ketvirtadienį svarbia religine ceremonija. Šios ceremonijos metu Asakusos šventyklos vyriausiasis kunigas turi atlikti ritualą, kurio metu Asakusos šventykloje įšventinti trijų vyrų kami perkeliami į tris mikošius, kurie savaitgalį bus demonstruojami aplink Asakusą. Atidarius ant kiekvieno mikošio esančias mažas dureles (jų vidus visuomenei uždengtas nedidele medvilnine užuolaida), trys dvasios pakviečiamos į miniatiūrines šventyklas, kuriose gyvens visą šventės laiką.
Labiau išreklamuota festivalio pradžia prasideda penktadienį, kai vyksta Daigyoretsu (大行列, pažodžiui “didysis paradas”). Didžioji eisena juda Yanagi gatve ir Nakamise-dori į Asakusa šventyklą – tai renginys kuriuo siekiama suaktyvinti bendruomenę. Per procesiją Asakusos gatvėmis taip pat žygiuoja muzikantai, atlikėjai ir šokėjai, vilkintys tradiciniais japoniškais drabužiais.
Kitą dieną, šeštadienį, prie Kaminarimon Griaustinio vartų susirenka apie 100 mikošių iš 44 Asakusos rajonų, tada jie eina per Nakamise-dori ir sustoja prie Hozomon vartų, kur atiduoda pagarbą Kannon. Po to mikošiai nešami į Asakusos šventyklą, kur šintoistų šventikai juos palaimina ir išvalo ateinantiems metams.
Svarbiausi Sanja Matsuri renginiai vyksta kitą sekmadienį. Ankstyvą sekmadienio rytą trijų Asakusos šventovei priklausančių mikošių procesija pradeda žygį Nakamise-dori link Kaminarimon. Šiomis trimis sudėtingomis šventyklomis pagerbiami ir vaizduojami trys vyrai, atsakingi už Senso-ji įkūrimą. Šią paskutinę festivalio dieną šie svarbūs mikošiai pasiskirsto, kad aplankytų ir suteiktų palaiminimą visiems 44 Asakusos centro ir gyvenamųjų namų rajonams. Atėjus vakarui, visos trys šventyklos grįžta į Asakusos šventyklą dar vienoje didžiulėje procesijoje, kuri tęsiasi iki vėlyvos nakties.
Be tradicinių renginių, Sanja matsuri turi ir keletą kitų populiarių atrakcijų. Pavyzdžiui, visą savaitgalį aplinkinėse vietovėse taip pat veikia daugybė nedidelių maisto kioskų. Jakudzos nariai išdidžiai demonstruoja savo tatuiruotes.
Kiti spektakliai, pritraukiantys minias žmonių, yra geišų ir taiko pasirodymai, vyksta tam tikru laiku visą savaitgalį. Šeštadienį ir sekmadienį tradiciniais drabužiais apsirengusios geišos nuo 13 iki 15 val. rengia pasirodymus antrajame Asakusa Kenban aukšte. Šie pasirodymai, į kuriuos lankytojai turi įsigyti bilietus, buvo įvertinti kaip vieni iš 10 geriausių geišų pasirodymų visoje Japonijoje.
Awa odori Koenji
Originalus Awa šokių festivalis (阿波踊り, Awa Odori) vyksta rugpjūčio 12-15 d. kaip Obono (šventė panaši į vėlines) festivalio dalis Tokušimos prefektūroje Šikoku saloje. Awa Odori yra didžiausias šokių festivalis Japonijoje, kasmet pritraukiantis daugiau nei 1,3 mln. turistų.
Tuo tarpu Tokijuje irgi vyksta Awa odori festivalis Koenji stoties rajone. Koenji yra vos 10 min nutolusi nuo Shinjuku centrinės traukinių stoties tad galima sakyti beveik centre. Iki Koenji galite atvažiuoti Chuo linija (tačiau savaitgaliai nestoja Koenji, tad turėtumėte geriau važiuoti Sobu linija JR traukiniais iš Shinjuku. Taip pat gali važiuoti Marunouchi metro arba Tozai metro linija.
Kōenji Awa-Odori (高円寺阿波おどり) yra vienas didžiausių Tokijo vasaros gatvės festivalių, kuriame dalyvauja iki 12 000 šokėjų ir per dvi dienas trunkantį renginį apsilanko daugiau kaip 1,2 mln. lankytojų. Data kuomet festivalis vyksta paskutinis rugpjūčio šeštadienis ir sekmadienis.Rugpjūčio paskutinį savaitgalį Koenji rajone ir jo apylinkėse vykstantis Awa šokių festivalis yra didžiausias tokio pobūdžio festivalis už Tokušimos prefektūros ribų.
Šokį atlieka šokių grupės, vadinamos Ren (連) grupės, kurias sudaro iki 100 muzikantų ir šokėjų, einančių eilėmis vietinėmis gatvėmis, akompanuojant šamisen, būgnams, fleitoms ir cimbolams. Šokių grupės yra mišrios tiek pagal amžių tiek pagal lytį, o moterys, dėvinčios tradicines jukatas, getas ir šiaudinės amigasos skrybėles, demonstruoja sudėtingus šokio žingsnelius.
Šventėje dalyvauja vietos bendruomenės grupės ir mokyklos, tačiau, siekiant išlaikyti aukštus atlikimo standartus, Koenji Awa-Odori taip pat yra konkursinis elementas, todėl dalyvauti jame pretenduoja šokių grupės iš visos Japonijos.
Vyrai ir moterys šoka skirtingais stiliais. Vyrų šokis: dešine koja ir dešine ranka į priekį, paliesti žemę pirštais, tada žingsniuoti dešine koja kertant kairę koją. Po to tai kartojama kaire koja ir ranka. Atliekant šį veiksmą, rankomis ore brėžiami trikampiai, kurie pradedami piešti skirtinguose taškuose. Vyrai šoka žemai pritūpę, keliai nukreipti į išorę, o rankos laikomos virš pečių.
Moterų šokyje naudojami tie patys pagrindiniai žingsniai, nors laikysena yra visai kitokia. Apribojantis kimono leidžia žengti tik mažiausius žingsnelius į priekį, o rankų gestai yra santūresni ir grakštesni, siekiantys dangų. Moterys paprastai šoka glaudžiame būryje, įsispyrusios į geta sandalų galus.
Kai kurios didesnės ren (šokių grupės) taip pat šoka yakko odori, arba aitvarų šokį. Paprastai tai būna vienas ryškiai apsirengęs, akrobatiškai šokantis šokėjas kuris šoka pirmyn ir atgal, sukasi ratu ir daro salto, atlikdamas laisvo stiliaus choreografiją. Kai kuriose versijose kiti šokėjai vyrai pritūpę sudaro vingiuotą liniją, vaizduojančią virvę, o kitame gale esantis vyras imituoja aitvaro valdymą.
Su Awa Odori siejama daina vadinasi Awa Yoshikono ir yra Edo laikotarpio populiarios dainos Yoshikono Bushi vietinė versija. Dalis dainos dainuojama, kita dalis giedama.
Awa no tono sama Hachisuka-sama ga ima ni nokoseshi Awa Odori
Tai, ką Awa ponas Hačisuka paliko mums iki šių dienų, yra Awa Odori
Daina paprastai dainuojama tokioje parado vietoje, kur šokėjai gali sustoti ir atlikti stacionarų šokį, pavyzdžiui, gatvių sankryžoje arba priešais specialias tribūnas su žiūrovais. Ne kiekviena grupė turi dainininką, tačiau šokėjai ir muzikantai dažnai užtraukia Awa Yoshikono giesmę, kai žygiuoja gatvėmis:
踊る阿呆に Odoru ahou ni Šokėjai yra kvailiai
見る阿呆 Miru ahou Stebėtojai yra kvailiai
同じ阿呆なら Onaji ahou nara Abu yra kvailiai vienodi tad
踊らな損、損 Odorana son son kodėl nešokti?
Puiki daina puikūs žodžiai. Ir iš tiesų žiūrėdama į besitaškančius japonus, kai kurie jų būna nerealiai juokingi. Nejučiomis ir pats pradedi judinti ir krutinti kojytes su rankytėmis. Jeigu šoki esi kvailys jeigu žiūri esi kvailas tad geriau eikime ir šokime. Puiku. Awa odori paliko tokį didelį įspūdį jog sugrįžes namo pradėjau mąstyti ir googlinti į kokią awa šokių grupę ir man reiktų užsirašyti.
Taip pat awaodori metu šokėjai taip pat skanduoja hayaši kotoba šaukimo ir atsako modelius, tokius kaip “Ayattosa, Ayattosa”, “Hayaccha yaccha”, “Erai yaccha, erai yaccha” ir “Yoi, yoi, yoi, yoi, yoi”. Šie raginimai neturi semantinės reikšmės, tačiau padeda paskatinti šokėjus.
Nejučiomis ir pats pradedi skanduoti. Tai taip linksma ir smagu.
Super Yosakoi šventė Harajuku
Yosakoi (よさこい) – unikalus šokio stilius, kilęs iš Japonijos ir šokamas festivaliuose bei renginiuose visoje šalyje.
Yasakoi dar vienas šokių fesitvalis kuris nors yra gana nesenas lyginant su kitomis matsuri, šventėmis festivliais, bet tikrai ne mažiau įtraukiantis.
Tokijo Super Yosakoi festivalis vyksta paskutinį rugpjūčio savaitgalį, šeštadienį ir sekmadienį Harajuku rajone.
Pirmasis Yosakoi festivalis buvo surengtas 1954 m. Kočio mieste, Japonijoje, Šikoku saloje.
Yosakoi stiliaus šokiai paplito didžiojoje Japonijos dalyje. Šis šokio stilius labai energingas, jame tradiciniai japonų šokio judesiai derinami su modernia muzika. Choreografinius šokius dažnai atlieka didelės komandos. Greta daugybės profesionalių yosakoi mokyklų ir miestų šokių komandų, yosakoi taip pat yra populiarus renginys per sporto šventes, kurias rengia Japonijos pradinės, vidurinės ir aukštesniosios mokyklos. Jame dalyvauja įvairaus amžiaus vyrai ir moterys – kartais vienoje komandoje.
Yosakoi komandų naudojami kostiumai labai skiriasi. Vyraujantys kostiumai yra happi apsiaustai ir jukata, kuriuos galima pamatyti įvairių spalvų. Tačiau kai kurios grupės renkasi kostiumus pagal istorinę aprangą, populiarias madas arba etnines madas. Paprastai visi komandos nariai dėvi panašius kostiumus.
Vienas iš būdingų yosakoi šokio aspektų yra naruko – maži mediniai klavišai kuriuos kiekvienas šokėjas laiko rankose. Naruko iš pradžių buvo naudojami Kočio prefektūroje paukščiams iš ryžių laukų atbaidyti. Tradiciniai naruko turi juodos ir geltonos spalvos plaktukus ant medinio korpuso, tačiau dauguma šiuolaikinių yosakoi grupių pačios susikuria naruko, pasirinkdamos prie kostiumų derančias spalvas ir medžiagas. Šokant yosakoi būtina naudoti naruko, tačiau daugelis grupių taip pat naudoja kitus rankinius instrumentus ar rekvizitus, pavyzdžiui būgnus kitus mušamuosius instrumentus, vėliavas, lazdas ir plūdurus.
Leidžiama bet kokia muzikinė aranžuotė, tačiau muzikoje turi būti bent dalis originalios Takemasos dainos “Yosakoi Naruko šokis”.
Komandose gali dalyvauti ne daugiau kaip 150 dalyvių
