Kijotas. Sostinių sostinė. Kultūros lopšys. Tūkstančių šventyklų miestas. Imperatorių miestas. Japonijos širdis ir siela. Tekančios saulės šalies alfa ir omega. Apie senąją Japonijos sostinę galima surasti šimtus epitetų. Tačiau kalbant labai paprastai jeigu jūs keliavote Japonijoje ir neužsukote į Kijotą tai jūs nebuvote tikroje Japonijoje.
Ninaji – ramybės oaze Kijoto širdyje
Į Kiotą tikėtina atvyksite su greituoju traukiniu Shinkansen’u. Kioto stotyje pirmiausiai patarčiau nueiti į turizmo informacijos centrą pasiimti Kioto žemėlapių ir tuo pačiu nusipirkti Kioto autobuso vienos dienos bilietų. One day autobuso pasas kainuoja 700 yen , t.y. apie 6 EUR. Nors Kiote yra keletas metro linijų, tačiau pats patogiausias susisiekimas vyksta autobusais.
Kiote brangi kiekviena minutė, o tikėtinai gyvensite kažkur viešbutyje esančiame Kioto centre tad taupant laiką ir siekiant efektyviai išnaudoti savo laiką šiame kultūros lopšyje pirmiausiai patarčiau griebti taksi ir nuvykti į viešbutį pasidėti daiktų.
Pirmoji šventykla į kurią būtina nuvykti neabejotinai būtų gražuolė Ninaji.
Šalimais šventyklos esanti stotelė taip ir vadinasi Ninaji. Iki čia važiuoja 10, 26 ir 59 autobusas. Iš Kioto centro greičiausiai jums teks važiuoti su 26 numerio autobusu. Šventykla yra vakanriniame Kioto pakraštyjem, tad patarčiau įsitaisyti autobuse, nes teks judėti apie pusvalandį.
Ninna-dži (仁和寺, Ninna-dži) yra įkurta 888 m. po Kr. imperatoriaus Uda, vėliau rekonstruota XVII a. Kadangi šventykla yra UNESCO paveldo objektas tai suprantama čia tikrai bus kur paganyti akis.
Ninna-dži įkurta ankstyvuoju Heiano laikotarpiu. 886 m. imperatorius Koko įsakė pastatyti Nishiyama Goganji šventyklą tautai palaiminti ir budizmo mokymams skleisti, tačiau nesulaukė jos užbaigimo. Imperatorius Uda pasirūpino, kad statyba būtų baigta 888 m, ir pavadino ją “Ninna” pagal mirusio imperatoriaus Koko valdymo metus. Nuo 888 m. iki 1869 m. valdantieji imperatoriai tradiciškai siųsdavo į šventyklą sūnų, kuris, atsiradus laisvai vietai, perimdavo vyriausiojo šventiko pareigas.
Atsistatydinęs iš sosto, imperatorius Uda tapo pirmuoju Monzeki, arba aristokratiškuoju Ninna-dži kunigu. Nuo to laiko iki pat Edo laikotarpio pabaigos šventykloje keitėsi vyriausieji kunigai iš imperatoriškosios giminės.
1467 m. šventyklą nuniokojo gaisras ir Onin karo kovos. Maždaug po 150 metų ji buvo atstatyta. Šventyklos atstatymo laikotarpis sutapo su imperatoriškųjų rūmų Kiote atstatymu, todėl jam buvo skirtas imperatoriaus finansavimas.
Tradicija, kad šventyklos viršininku dirbo aristokratai arba asmenys iš imperatoriškosios giminės, baigėsi su 30-uoju Monzeki, Junnin Hosshinno, Edo laikotarpio pabaigoje.
Dauguma išlikusių pastatų pastatyti XVII a., tarp jų – penkių aukštų pagoda ir žydinčių nykštukinių vyšnių, vadinamų Omuro vyšniomis, kurios užauga maždaug iki 2-3 m aukščio, sodas.
Lankantis šventykloje didžiausią įspūdį palieka įėjimas į šventyklą kur jus pasitiks nuostabios pušys. Taip pat pats šventyklos kompleksas, senieji japoniškos architektūros pastatai nejučiomis nukels į kelių šimtmečių istoriją. Svarbiausias objektas yra šventyklos viduje esantis sodas. Atsisėskite ir tiesiog pasinerkite į apmąstymus. Kiekviena sodo detalė, kiekvienas medis, kiekviena žolytė turi savo vietą. Kiekvienas žemės lopinėlis yra sutvarkytas budistų vienuolių.
Ryoanji
Jeigu lankėtis Japonijoje, bet nebuvote Kijote vadinasi kažkas negerai su kelione, na o jei lankėtės Kioote, bet neužsukote į Ryoanji vadinasi nebuvote Kioote. Šią šventyklą privaloma pamatyti. Būtina. Tiesiog būtina.
Aplankius Ninna-ji šventyklą jeigu pavyks pataikyti su 10 autobusu galite pavažiuoti vieną stotelę pirmyn iki kitos šventyklos šedevro. Visgi mano rekomendacija būtų tiesiog prasieiti iki Ryoan-ji. Iki jos pėsčiomis užtruksite 10-15 min.
Ryoan-ji (竜安寺, Taikos drakono šventykla) – dzen šventykla šiaurės vakarų Kiote. Ji priklauso Rinzai dzenbudizmo atšakos Myošin mokyklai. Ryoan-ji sodas laikomas vienu geriausių išlikusių kare-sansui (“sauso kraštovaizdžio”) pavyzdžių – rafinuoto japonų dzen šventyklų sodų dizaino tipo, kuriam paprastai būdingi išskirtiniai didesni uolų dariniai, išdėstyti tarp lygių akmenukų (mažų, kruopščiai atrinktų poliruotų upės akmenų), sugrėbtų į linijinius raštus. Šventykla ir jos sodai įtraukti į senojo Kioto istorinių paminklų sąrašą ir į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
XI a. šventyklos vieta buvo Fudzivara klano valda.1450 m. žemę, kurioje stovėjo šventykla, įsigijo kitas galingas karvedys Hosokava Kacumoto. Jis ten pasistatė savo rezidenciją ir įkūrė zen šventyklą Ryoan-ji. Per Onin karą tarp klanų šventykla buvo sugriauta. Vėliau 1488 m. atstatyta.
Ilgus šimtmečius šventykla tarnavo kaip mauzoliejus. Imperatorių kapai sugrupuoti į vadinamąsias septynias imperatorių kapavietes. Imperatorių – Uda, Kazano, Ichijo, Go-Suzaku, Go-Reizei, Go-Sanjo ir Horikavos – laidojimo vietos po jų mirties turėjo būti palyginti kuklios. Dabartinę savo būklę šios kapavietės pasiekė XIX a. restauravus imperatorių kapavietes (misasagi). Minėtos kapavietės atrodo tokios paprastos, tad niekada ir jokiu būdu nepagalvotum, kad čia palaidoti imperatoriai. Kapavietes galite aplankyti po to kai išeisite iš Ryoanji šventyklos ir eisite į dešinę pusę palei tvenkinį.
Žymiausias šventyklos objektas jau minėtas akmenų sodas. Kas ir kada pastatė sodą kyla daug ginčų. Visgi dauguma šaltinių jį datuoja XV a. antrąja puse. Taip pat ginčijamasi ar sodą kūrė vienuoliai, ar profesionalūs sodininkai, vadinami kawaramono, ar jų abiejų derinys. Viename sode esančiame akmenyje iškalti dviejų kawaramono vardai: Hirokojiro ir Kotaro.
Tačiau galutinė istorija, pagrįsta dokumentiniais šaltiniais, yra tokia. Hosokava Kacumoto šiogūno pavaduotojas, 1450 m. įkūrė šventyklą, tačiau per Onini karą kompleksas buvo sudegintas. Jo sūnus Masamoto šventyklą pastatė pačioje to paties šimtmečio pabaigoje. Neaišku, ar tuo metu priešais pagrindinę salę buvo įrengtas koks nors sodas. Pirmieji sodo aprašymai, kuriuose aiškiai apibūdinamas sodas priešais pagrindinę salę, datuojami 1680-1682 m. Jis apibūdinamas kaip devynių didelių akmenų kompozicija, išdėstyta taip, kad vaizduotų tigrų jauniklius, kertančius vandenį.
Kadangi šiuo metu sode yra penkiolika akmenų, jis aiškiai skyrėsi nuo šiandien matomo sodo. 1779 m. pastatus sunaikino didelis gaisras, o sudegusių pastatų nuolaužos buvo sumestos sode. Sodų rašytojas ir specialistas Akisato Rito XVIII a. pabaigoje visiškai pertvarkė sodą ir 1799 m. savo knygoje “Įžymūs Kioto sodai ir lankytinos vietos” (Miyako rinsen meisho zue) paskelbė sodo nuotrauką, kurioje pavaizduotas sodas, kaip jis atrodo šiandien. Vienas didelis akmuo gale buvo iš dalies užkastas; jame iškalti du vardai, vadinamųjų kawaramono. Nėra jokių įrodymų, kad sode būtų dirbę zen vienuoliai, išskyrus smėlio grėbimą.
Zen sodas. Ryoan-ji sausasis sodas. Molio siena, nuo amžiaus nusidažiusi subtiliais rudais ir oranžiniais atspalviais, atspindi “sabi”, o alpinariumas – “wabi”, kartu atspindėdamas japonų pasaulėžiūrą arba estetiką wabi-sabi.
Sodas yra 248 kvadratinių metrų stačiakampis, dvidešimt penkių metrų ir dešimties metrų dydžio. Jame išdėliota penkiolika įvairaus dydžio akmenų, kruopščiai sukomponuotų į penkias grupes: viena grupė iš penkių akmenų, dvi grupės iš trijų akmenų ir dvi grupės iš dviejų akmenų. Akmenis supa baltas žvyras, kurį kasdien kruopščiai grėbia vienuoliai. Vienintelė sodo augmenija – samanos aplink akmenis.
Sodas skirtas apžiūrėti iš sėdimos padėties hojo, vienuolyno abato rezidencijos, verandoje. Akmenys išdėstyti taip, kad iš verandos nebūtų galima matyti visos kompozicijos iš karto. Jie taip pat išdėstyti taip, kad žvelgiant į sodą bet kuriuo kampu (ne iš viršaus) vienu metu matoma tik keturiolika riedulių. Tradiciškai sakoma, kad penkioliktąjį riedulį galima pamatyti tik pasiekus nušvitimą. Kuomet lankysitės sode visuomet bus būrys nutūpusių turistų besistengiančių išvysti penkioliktą akmenį. Nepasiduokite pagundai bet luktelkite niekur nemindžikiuodami dešimt penkiolika minučių ir tikrai jums irgi atsilaisvins vieta terasoje. Neskubėkite. Atsisėskėti ir pasinerkite į budistinius apmąstymus. Tegul laikas sustoja. Būkite čia ir dabar. Gal jus aplankys nušvitimas ir išvysite visus penkiolika akmenų vienu metu.
Kaip ir bet kuris meno kūrinys, taip ir meninis sodas yra atviras interpretacijoms ar galimų prasmių tyrinėjimams. Japonijoje ir už jos ribų iškelta daugybė įvairių teorijų apie tai ką sodas turėtų simbolizuoti: nuo salų upelyje, tigrų šeimos, kertančios upę, kalnų viršūnių iki teorijų apie geometrijos paslaptis ar nelyginių skaičių pusiausvyros taisykles. Sodų istorikas Gunteris Nyčė rašė: “Sodas Ryoan-dži nieko nesimbolizuoja, tiksliau, kad išvengtume nesusipratimų, Ryoan-dži sodas nesimbolizuoja ir neturi vertės atkartoti gamtos grožio, kurį galima rasti realiame ar mitiniame pasaulyje. Aš jį laikau abstrakčia “natūralių” objektų kompozicija erdvėje, kompozicija, kurios funkcija – skatinti meditaciją”.
Pasistiprinę dzen budizmo potyriais neskubėkite palikti šventyklos teritorijos. Ryoan-šventyklos kitoje pusėje nei akmenų sodas yra ji taip pat yra arbatinė ir arbatos sodas, datuojamas XVII a. Netoli arbatinės yra garsusis akmeninis vandens baseinas, kuriame nuolat teka ritualiniam apsivalymui skirtas vanduo. Tai yra Ryōan-ji tsukubai, kas išvertus reiškia “pritūpimas”; dėl nedidelio baseino aukščio, norėdamas juo naudotis, naudotojas turi pasilenkti, taip išreikšdamas pagarbą ir nuolankumą. Akmeninio baseino paviršiuje užrašyti kandži: 五, 隹, 止, 矢, skaitant atskirai, neturi reikšmės. Nors vandens baseino karkasas apskritas, pati apskrito paviršiaus anga yra kvadratinė (口). Jei kiekvienas iš keturių kandži skaitomas kartu su 口 (kvadrato formos radikalas tariamas kuchi, reiškiantis “burną” arba “angą”), kurį turi reikšti kvadratinė anga, tuomet ženklai tampa 吾, 唯, 足, 知. Tai skaitoma kaip “ware, tada taru (wo) shiru”, kas pažodžiui verčiama kaip “aš tik pakankamumą žinau” (吾 = ware = aš, 唯 = tada = tik, vienintelis, 足 = taru = užtenka, pakanka, būti pakankamu, 知 = shiru = žinoti) arba poetiškiau “žmogus jau turi viską, ko jam reikia”. Taigi per daugelį amžių tsukubai daugybei šventykloje gyvenančių vienuolių kasdien švelniai primindamo neturto įžadą.
Kinkakuji
Pabaigus garsiojo akmenų sodo apžiūrą sugrįžkite į autobuso stotelę ir čia palaukite 59 nr. autobuso, su kuriuo pavažiavę apie 10 min atvyksite į stotelę Kinkakuji mae.
Tai yra viena labiausiai instagraminių šventyklų visame Kiote ypatingai lankoma užsienio turistų. Vietiniai Japonai jos privengia, dėl pernelyg iššaukiančios Japonijai nebūdingos estetikos. Kaip suprasti – japonams nepriimtina estetika. Ogi paprastai – šventykla auksinė. Jeigu pasitaikys giedra diena tgaratuoju turėsite puikiausias nuotraukas.
Kinkaku-dži (金閣寺, pažodžiui “Auksinio paviljono šventykla”), oficialiai vadinama Rokuon-dži (鹿苑寺, pažodžiui “Elnių sodo šventykla”). Tai vienas populiariausių pastatų Kiote, kasmet pritraukiantis daugybę lankytojų. Ji priskirta nacionalinei ypatingai istorinei vietovei ir yra viena iš 17 vietovių, sudarančių Senojo Kioto istorinius paminklus, kurie yra pasaulio paveldo objektai UNESCO.
Kinkaku-dži vieta iš pradžių buvo vila Kitayama-dai. Kinkaku-dži istorija prasidėjo 1397 m., kai vilą iš Saionji šeimos nupirko šogunas Ašikaga Jošimicu ir pertvarkė ją į Kinkaku-dži kompleksą. Jošimico mirus, pastatą jo sūnus, remdamasis jo noru, pertvarkė į zen šventyklą.
Per Onin karą (1467-1477 m.) visi komplekso pastatai, išskyrus paviljoną, sudegė.
Tai buvo ne vienintelis gaisras suniokojęs unikalę šventyklą. 1950 m. liepos 2 d. 2.30 val. paviljoną sudegino 22 metų vienuolis naujokas Hajaši Jokenas, kuris vėliau bandė nusižudyti ant už pastato esančios Daimon-dži kalvos. Jis išgyveno ir vėliau buvo suimtas. Vienuolis buvo nuteistas septynerius metus kalėti, bet prabėgus keliems metams dėl psichikos ligų tame tarpe šizofrenijos buvo paleistas į laisvę. Visgi neilgai trukus piromanas vienuolis numirė nuo tuberkuliozės.
Dabartinis paviljono statinys kurį išvysite prieš savo akis yra pastatytas 1955 m Pagrindinis paviljonas yra 3 aukštų, 12,5 m aukščio. Nors teigiama, kad rekonstrukcija yra kopija, artima originalui, tačiau nemenka dalis architektūros ir istorijos žinovų abejoja ar originaliam statiniui buvo panaudota tokia plati aukso lapų danga. 1984 m. buvo nustatyta, kad japoniško lako danga šiek tiek suirusi, todėl 1987 m. buvo baigta dengti nauja danga, taip pat aukso lapų paauksavimas, daug storesnis už originalią dangą (0,5 µm vietoj 0,1 µm).
Kaip ir galima numanyti iš pavadinimo kinkaku pavadinimas kilo nuo aukso lapų, kuriais padengtas paviljonas. Panaudotas auksas turėjo sušvelninti ir apvalyti bet kokią taršą ar neigiamas mintis ir jausmus, susijusius su mirtimi. Be simbolinės aukso lapų reikšmės, Muromači laikotarpiu labai daug dėmesio buvo skiriama vizualiniams pojūčiams. Ir iš tiesų lankantis šventyklos teritorijoje giedrą dieną auksinis paviljonas nutviekstas saulės spindulių nuostabiai atsispingi priešais šventyklą tyvuliuojančiame tvenkinje. Kai kada net susimąstai kur žiūrėti kuri šventykla atrodo įspūdingiau.
Gion’as – geišų kvartalas senajame Kiote
Aplankius abi šventyklas siūlyčiau pasilikti sveikatos ir sekančiai dienai, todėl rekomenduočiau sėsti į autobusą ir pavažiuoti link žymiojo Giono kvartalo ir Kiotą skiriančios upės Tsurugawa.
Gionas (祇園)- yra ypatingas Kioto rajonas, atsiradęs Sengoku laikotarpiu kaip pramogų rajonas priešais Yasaka šventyklą. Rajonas buvo pastatytas keliautojų ir šventovės lankytojų poreikiams tenkinti. Ilgainiui jis tapo vienu išskirtiniausių ir žinomiausių geišų rajonų visoje Japonijoje. Šiandien tai yra vienas iš nedaugelio tikros autentiškos Japonijos reliktų. Karo metais Japonija degė nesustodama, tad jeigu esate turistas kuris nori išvysti autentišką Japonijos dalelę Gionas yra nuostabi vieta. Kažką panašaus, bet žymiai mažesniu masteliu dar galima išvysti Kanazawoje, o taip pat turistų itin pamėgtame senoviniame Shirakawa kaime.
Populiariojoje kultūroje Gion’as su žymiosiomis geišomis išpopuliarėjo dėka Arthur Golden’s knygos “Geišos prisiminimai.”
Įdomu pastebėti, kad Kioto geišos savęs nevadina geišomis, o vartoja vietinį terminą “geiko”. Terminas geiša reiškia “menininkė” arba “meno žmogus”, o tiesioginis terminas geiko iš esmės reiškia “meno vaikas”.
Nepaisant to, kad praėjusiame šimtmetyje Gione gerokai sumažėjo geišų, rajonas vis dar garsėja tradicinės architektūros formų išsaugojimu ir pramogomis. Man teko Tokijuje lankytis turistams skirtame geišų vakarėlyje,kuomet dalyvavo virš trisdešimt žmonių. Kijote taip pat Giono rajone yra salė skirta turistams pristatyti geišų menus. Asmeniškai kiek skeptiškai vertinu patį pristatymą. Teko lankytis ne vieną kartą, bet nepasakyčiau jog pinigai verti tai ką mačiau. Visgi geriau skirkite laiko panardyti po Giono kvartalą vakare.
Gione išlikę nemažai senovinio stiliaus japoniškų namų, vadinamų machiya, kas apytiksliai išvertus reiškia “miestietiškas namas”, kai kurie iš jų veikia kaip ochaya, arba “arbatinės”, kuriose geišos linksmina svečius. Vakarėliuosese dainuojama, šokami tradiciniai šokiai, žaidžiami žaidimai ir bendraujama. Vienas smagiausių žaidimų kuomet geiša įpila sakės ar alaus ir prašo tavęs išgerti švelniai kartodama nonde nonde nonde (gerki gerki, gerki gerki), ir vėliau jau ištuštinus alaus stiklą maloniai nusišypso tardama oniichan ga tsuyoi (vyresnysis broliukas yra stiprus, t.y. toleruoja alkoholį).
Vakarėjant tiek geišos, tiek maiko keliauja po visą rajoną, kad dalyvautų vakarėliuose, pamokose ir įvairiuose kituose renginiuose. Tad jeigu norite išvysti tikrąsias geiko maždaug tarp 18-20 val vaikštinėkite Giono gretutinėse gatvėse. Paprastai į Gioną užsuka tik juodos spalvos taksi ir tuomet tik spėk žiūrėti kaip atsidaro namo durys, grakščiai išeina gražuoles kurios sparčiu žingsniu stengiasi išvengti turistų fotoaparatų blyksčių ir įsmukusios į taksi pajuda pas savo patronus.
Hanami gatvė (花見小路, Hanami-Koji, “gėlių stebėjimo gatvė”) ir jos apylinkės, prasidedančios nuo Shijo gatvės šiauriniame gale, kur stovi garsioji Ichiriki tei (šiais laikais čia yra įsikūręs restoranas), ir besitęsiančios į pietus iki pagrindinės Kennin-ji šventyklos yra pati populiariausia geiko medžiojančių turistų vieta.
Beje japonai turi tam tikrą fetišą juodiems taksi automobiliams. Pamenu kuomet su žymiu Lietuvos bonsai medelių formavimo meistru buvome pakviesti atvykti į Imperatoriaus rūmus Tokijuje, mums buvo nurodyta, kad turime atvažiuoti su juodu taksi. Jūs tik galite įsivaizduoti kaip aš skambinu taksi įmonei ir sakau noriu juodos spalvos taksi. Nu gaijin’as užsienietis gal galvelė perkaito. Atvažiavus taksi, bedantis vairuotojas maloniai klausia tai kur ponulis važiuosime, o aš jam šaunu tiesiai į kaktą – į imperatoriaus rūmus. Turbūt mano taksistui sudrebėjo ne viena nervinė ląstelė. Važiuoti pas imperatorių patikėkite manimi yra įvykis nutinkantis vieną kartą gyvenime.
Tad ir Kiote Giono kvartale, kad būtų išlaikyta estitika ir prabangos jausmas, atvažiuoja tik juodi taksi.
Beje, Giono prieigose galima surasti persirengimo salonus, vadinamos henshin studijos, kur už tam tikrą mokestį turistus persirengia maiko ar geišomis, leidžia jiems vaikščioti Giono gatvėmis ir fotografuotis. Visgi pagal Kioto įstatymus šie turistai turi būti apsirengę netiksliai, kad nesumaišytai su geišomis ar maiko.
Ir beje dažnai turistų užduodamas klausimas kodėl geiko veidas yra pudruojamas baltai. Atsakymas gana paprastas. Baltas veidas tiesiog geriau įžiūrimas žvakių šviesoje. Būtent todėl nuo senų laikų geiko pudruotos ryžių pudra, jog patronai galėtų grožėtis meno žmonėmis.
Jeigu dar kojos laikys tai pasisukinėję po Giono kvartalą paeikit link Gion Shijo metro stotelės. Šalia teka vienas iš Kioto simbiolių upė Kamo. Tai puiki romantikams skirta vieta pasivaikščioti upės pakrante. Visi aš siūlau pereiti tiltą ir iš karto po dešinei pusei perėjus Kamogawa upę bus dar vienas smagus kvartalas. Čia yra nedidelis Širakavos upės ruožas su daugybe tradicinių restoranų. Itin populiari, o taip pat kultūrinę vertę turinti teritorija. Iš pietų pusės ją juosia tradicinės įstaigos, kurios stovi tiesiai priešais upę, į kai kurias galima patekti per tiltus iš šiaurinės pusės. Šiaurinėje pusėje anksčiau taip pat stovėjo pastatai, tačiau Antrojo pasaulinio karo metais jie buvo nugriauti kaip priešgaisrinė priemonė ir dabar ši atkarpa daugiausia yra pėsčiųjų gatvė, apsodinta vyšnių žiedais. Pavasarį vakare jos apšviečiamos, Jeigu tik piniginė leidžia pasirinkite prabangesnį restoraną skirtą pasimėgauti tradiciniais Kioto patiekalais. Jeigu norite pataupyti tai siūlyčiau judėti labiau nuo upės link Kioto miesto gilumos.
Nijo pilis
Planuojantis antros dienos kelionės planą mano patarimas pradėti rytą nuo Nijo pilies.
Kiekvienas besidomintis Japonijos istorija ir kultūra neabejotinai svajoja pamatyti tikrą japonišką pilį. Jeigu reikėtų rekomenduoti penkias pilis kurias pasitaikius progai reikėtų aplankyti mano reitingas būtų toks. Pirma, gražuolė Himeji pilis, nuostabi Kumamoto pilis, lygumų pilis Matsumoto, Nagojoje esanti pilis ir žinoma Kioto pilis Nijyojo.
Vientik budistinių ir šintoistų šventyklų lankymas keliautojus po kelių dienų išveda iš proto tad norisi kažkokios kitokios patirties. Tad jeigu jau esate Kijote važiuokite ne į imperatoriaus rūmus kurie nors skamba labai išdidžiai, bet realiai nieko panašaus ko tikitės neišvysite. Nebus ten nei imperatoriaus nei rūmų, nei įspūdingų objektų, tiesiog turistinė iškaba. Vietoje rūmų aplankykite Nijo pilį, juolab ji yra centrinėje Kijoto dalyje taigi lengvai pasiekiame tiek autobusu tiek metro, o tikėtinai ir pėsčiomis galima prieiti nuo jūsų gyvenamo viešbučio.
Nijo pilis (二条城, Nijo-jo) – yra lygumų tipo pilis Kiote. Pilį sudaro du įtvirtinimų žiedai, Ninomaru rūmai, Honmaru rūmų griuvėsiai, įvairūs pagalbiniai pastatai ir keli sodai. Pilies plotas yra 275 000 kv. m (27,5 ha), iš kurių 8 000 kv. m užima pastatai. Plotas milžiniškas tad yra keletas pasirinkimų. Siūlyčiu pirmiausiai aplankyti Ninomaru rūmus ir šalią esantį sodą. Vėliau galima nueiti iki buvusių Honmaru rūmų griuvėsių. Šalimais yra laiptukai kuriais palipus į viršų atsiveria Kijoto vaizdas.
Tai vienas iš septyniolikos senovės Kioto istorinių paminklų, kuriuos UNESCO įtraukė į pasaulio paveldo sąrašą.
Truputis istorijos apie pilies kilmę.1601 m. Tokugavos šogunato įkūrėjas Tokugava Iejasu įsakė visiems vakarų Japonijos feodalams prisidėti prie Nijo pilies statybos, kuri buvo baigta 1626 m. valdant Tokugavai Iemicui. Statant pilį buvo panaudota dalis žemės iš apleisto Šinseneno sodo (iš pradžių priklausiusio imperatoriškiems rūmams Kioto pietinėje dalyje), o jo gausus vanduo panaudotas pilies soduose ir tvenkiniuose. 1625-26 m. čia buvo perkeltos Fušimi pilies dalys, pavyzdžiui, pagrindinis bokštas. 1625 m. Nijo pilis pastatyta kaip Tokugavų šiogūnų Kioto rezidencija. Tokugavų šiogūnatas sostine paskelbė Edo miestą, dabartinį Tokiją, tačiau Kiotas ir toliau liko imperatoriaus dvaro būstinė. Tikrieji Kioto imperatoriškieji rūmai yra į šiaurės rytus nuo Nijo pilies.
Į centrinę tvirtovę, arba tenshu, 1750 m. trenkė žaibas ir ji sudegė iki pamatų. Labai gaila bet 1788 m. vidinį rūmą sunaikino visą miestą apėmęs gaisras. Vieta liko tuščia kol 1893 m. vietoj jos buvo pastatyta iš Kioto imperatoriškųjų rūmų perkelta kunigaikščio rezidencija.
Šiandien yra išlikę Ninomaru rūmai, kuriuos tikrai verta pamatyti. Eidami ilgais koridoriais dar kartą būsite nustebinti japoniško asketizmo. Tatamiai, tatamiai, praktiškai jokių baldų. Europiečiui lankantis Nihonomaru nuolat kirba mintis nejaugi tai yra tikri rūmai, tai kur prababanga, kur veidrodžių salės kur skulptūros kur pokyliams skirtos salės ar impresionistų paveikslais nukabinėtos rūmų sienos. Nieko panašaus neišvysite. Tačiau asketizmas taip pat yra užburiantis.
Šie rūmai turi ir labai svarbią istorinę reikšmę. 1867 m. Ninomaru rūmuose, Tokugava Jošinobu paskelbė deklaraciją, grąžinančią valdžią imperatoriškajam dvarui. 1868 m. pilyje buvo įkurtas imperatoriaus kabinetas. Rūmai tapo imperatoriaus nuosavybe ir buvo paskelbti atskirais rūmais. Tuo metu Tokugavos šermukšnio herbas visur kur tik įmanoma, buvo pašalintas ir pakeistas imperatoriškąja chrizantema.
1939 m. rūmai buvo padovanoti Kioto miestui ir kitais metais atverti visuomenei.
3 300 kvadratinių metrų ploto Ninomaru rūmus (二の丸御殿, Ninomaru Goten) sudaro penki tarpusavyje sujungti atskiri pastatai ir jie beveik visi pastatyti iš Hinoki kiparisų. Puošybai panaudota gausybė aukso lapų ir sudėtingi medžio raižiniai, skirti lankytojams parodyti šiogūnų galią ir turtus. Kiekvieno kambario slankiojančios durys ir sienos papuoštos Kano mokyklos dailininkų sienų tapyba.
Pilis yra puikus socialinės kontrolės, pasireiškiančios architektūrinėje erdvėje, pavyzdys. Žemesnio rango lankytojai buvo priimami išoriniuose Ninomaru rkambariuose-salėse, o aukšto rango lankytojams buvo rodomi subtilesni vidiniai rūmai. Užuot bandę slėpti įėjimus į asmens sargybinių kambarius (kaip buvo daroma daugelyje pilių), Tokugawai nusprendė juos išryškinti. Taigi ši konstrukcija buvo tinkama Edo laikotarpio lankytojams išreikšti bauginimą ir valdžią.
Pastate įrengti keli skirtingi priėmimo kambariai, kabinetai ir šogūno gyvenamieji kambariai, kuriuose galėjo būti tik moterys. Vienas ryškiausių Ninomaru rūmų bruožų – koridoriuose esančios “nakvišų grindys” (uguisubari), kuriomis einant girdimas čirškimas. Kai kuriuose pilies kambariuose taip pat buvo įrengtos specialios durys, pro kurias šogūno asmens sargybinis galėjo įeiti arpasišalinti, kad apsaugotų valdovą.
Kambarių seka, prasidedanti nuo įėjimo, yra tokia:
Yanagi-no-ma (gluosnių kambarys), Wakamatsu-no-ma (Jaunų pušų kambarys),Tozamurai-no-ma (saugotojų kambarys), Shikidai-no-ma (Priėmimo kambarys), Rōchu-no-ma (ministrų kabinetai), Chokushi-no-ma (Imperatoriaus pasiuntinio kambarys),
Ōhiroma (Didžioji salė) yra centrinė Ninomaru rūmų šerdis, kurią sudaro keturios salės:
Ichi-no-ma (Pirmieji didieji rūmai)
Ni-no-ma (antrieji didieji rūmai)
San-no-ma (Trečioji didžioji salė)
Yon-no-ma (Ketvirtoji didžioji salė)
taip pat Musha-kakushi-no-ma (asmens sargybinių rūmai) ir Sotetsu-no-ma (japoniškų paparčių ir palmių rūmai).
Užpakalinėse dalyse yra Kuroshoin (Vidinė auditorijos salė) ir Shiroshoin (šogūno gyvenamosios patalpos).
Pilies teritorijoje yra keletas sodų ir vyšnių bei japoniškų slyvų giraičių. Ninomaru sodą suprojektavo kraštovaizdžio architektas ir arbatos meistras Kobori Enshū. Sode yra didelis tvenkinys su trimis salomis, jame daug kruopščiai išdėstytų akmenų ir topiarinių pušų.
Seiryu-en sodas yra naujausia Nijo pilies dalis. Jis pastatytas 1965 m. šiaurinėje komplekso dalyje kaip oficialių Kioto svečių priėmimo ir kultūrinių renginių vieta. Seiryu-en yra du arbatos namai ir daugiau kaip 1000 kruopščiai išdėliotų akmenų.
Fushimi Inari
Aplankius Ninomaru rūmus su autobusu nuvažuokite iki Kioto stoties. Ilgai neužtruksite. Tuomet Kioto traukinių stotyje ieškokite Nara traukinių linijos, kuria pavažiavus apie penkias minute išlipkite Inari stotelėje. Traukiniai Nara kryptimi važiuoja maždaug kas penkiolika minučių, tad tai vienas patogiausių susisiekimų būdų su Inari rajonu.
Fushimi Inari šintoistinė šventykla garsėjanti oranžiniais toriii vartais vingiuojančiais po visą kalną neabejotinai yra labiausiai užsienio turistų lankoma Kioto atrakcija. Būnant Kiote neaplankyti Fishimi Inari yra nedovanotina klaida. Visiems instagramo mylėtojams ši šventykla garantuos daugybę puikių nuotraukų. Atvažiavus prie Inari pasijunti tarsi tautų katile. Jausmas toks tarsi susirinko pusė pasaulio tautų.
Fušimi Inari tajša (伏見稲荷大社) – pagrindinė Inari kami šventovė. Šventykla yra kalno, taip pat pavadinto Inari vardu, kuris yra 233 m virš jūros lygio, papėdėje, o į kalną veda takai, vedantys į daugybę mažesnių šventyklų. Po kalną vingiuojantys takai driekiasi net 4 km ir jeigu nuspręsite apeiti visą kalną užtruksite ne mažiau nei 2 val. Realybėje niekas iš turistų nemindžiokiuoja po visą kalaną, nes Kjotas kaip ir minėjau yra tūkstančių šventyklų miestas ir tikrai nėra būtina praleisti pusė dienos blaškantis po kalną. Pakaks jeigu praeisite ten kur juda pagrindinis turistų srautas. Vis tiek čia sugaišite apie valandą laiko.
Inari iš pradžių buvo ir tebėra visų pirma ryžių ir žemės ūkio dievybė, tačiau prekybininkai ir gamintojai taip pat garbina Inari kaip verslo globėją. Kiekvieną iš maždaug tūkstančio Fušimio Inari-taišos torii, t.y. oranžinių vartų, padovanojo Japonijos verslas ir paprasti žmonės. Vaikščiojant pro torii vartus yra viena vieta kur nurodytos torii kainos. Japoniška šintoistinė religija labai praktiška. Visos kainos kaip ant delno. Dabar tiksliai negaliu prisiminti bet jeigu turite tūkstantį atliekančių eurų tikrai galite šiame kalne pasistatyti ir savo torii vartus.
Inari dievybė yra tokia populiaria, kad ši šventovė turi net 32 000 subšventyklų (分社 bunsha) visoje Japonijoje.
Ankstyvuoju Heiano laikotarpiu šventovė tapo imperatoriaus globos objektu.
Nuo 1871 m. iki 1946 m. Fušimi Inari šventovė buvo oficialiai priskirta Kanpei-taišia (官幣大社), o tai reiškia, kad ji stovėjo pirmojoje vyriausybės remiamų šventovių eilėje.
Pirmieji statiniai buvo pastatyti 711 m. ant Inari kalvos pietvakarių Kiote, tačiau 816 m. vienuolio Kukai prašymu šventovė buvo perkelta į kitą vietą. Pagrindinis šventovės statinys pastatytas 1499 m. Kalvos apačioje yra pagrindiniai vartai ir pagrindinė šventovė (御本殿, go-honden). Už jų, kalno viduryje, esančią vidinę šventyklą (奥宮, okumiya) galima pasiekti keliu, nusėtu tūkstančiais torii vartų. Kalno viršūnėje yra dešimtys tūkstančių piliakalnių (塚, tsuka), skirtų privačioms pamaldoms.
Šventyklos akcentas – toriu vartai. Paprotys dovanoti torii pradėjo plisti nuo Edo laikotarpio (1603-1868 m.), kad išsipildytų noras arba kaip padėka už išsipildžiusį norą. Palei pagrindinį kelią yra apie 1000 torii vartų.
Dar vienas labai svarbus Inari šventyklų akcentas yra lapės statulos. Lapės (kitsune), laikomos pasiuntiniais.
Per naujuosius metus šventovė sutraukia kelis milijonus maldininkų.
Kyomizu šentykla
Po Inari šventyklos patogiausia būtų sugrįžti atgal į Kijoto stotį ir iš čia su 100 arba 206 autobusu važiuoti iki Kiyomizu-michi autobuso stotelės. Nuo šios stotelės iki kito lankytino objekto vieno iš Kijoto simbolių Kiyomizu šventyklos pėsčiomis užtruksite apie 15 min. Tik turėkite omenyje, kad šventykla dirba iki 17 val. Todėl labai nesusivėlinkite į vakarą.
Kiyomizu-dera (jap. 清水寺) – budistų šventykla rytinėje Kioto dalyje. Šventykla priklauso UNESCO pasaulio paveldo vietovei.
Kiyomizu-dera buvo įkurta ankstyvuoju Heiano laikotarpiu 778 m. Dabartiniai jos pastatai buvo pastatyti 1633 m. Tokugawa Iemitsu įsakymu. Visame statinyje nėra nė vienos vinys. Pamačius šventyklos masyvę struktūrą kalno papėdėje yra tiesiog nesuvokiama kaip taip galima pastatyti tokį statinį nenaudojant vinių. Tiesiog protu nesuvokiama.
Jo pavadinimas kilo nuo komplekso viduje esančio krioklio, kuris teka nuo netoliese esančių kalvų. Kiyomizu reiškia skaidrų vandenį arba tyrą vandenį.
Šventykla yra kalno papėdėje, tad lankantis vakare kuomet pradeda leistis saulė, visas Kiotas būna nutviekstas vakarinės saulės šviesos. Japonijoje temsta labai greitai, tad prieš lankantis Kiyomizu nepatingėkite ir pasitikrinkite kelintą valandą temsta. Taip pat šventyklos papėdėje auga milžiniškos sakuros, tad tai yra vienas įspūdingiausių reginių jeigu lankysitės Kiyomizu pavasarį kovo mėnesio pabaigoje komet žydi sakuros japoniškos vyšnios.
Šventyklos komplekse yra keletas kitų šventyklų, tarp jų – nedidukė šventykla, skirta meilės dievui. Džišu šventykloje yra pora “meilės akmenų”, išdėstytų 10 metrų atstumu vienas nuo kito, tarp kurių vieniši lankytojai gali pabandyti pereiti užmerktomis akimis. Užmerktomis akimis pasiekus kitą akmenį reiškia, kad piligrimas suras tikrąją meilę. Galima padėti pereiti, bet tai reiškia, kad jūsų meilei reikės tarpininko.
Komplekse taip pat siūlomi įvairūs talismanai, smilkalai ir omikudži (popieriniai burtai). Vietovė ypač populiari per šventes (ypač per Naujuosius metus ir vasarą per oboną), kai teritorijoje įrengiami papildomi stendai, kuriuose minios lankytojų prekiauja tradiciniais šventiniais maisto produktais ir suvenyrais.
Kiyomizu-dera yra Otovos kalno papėdėje. Pagrindinė salė turi didelę verandą, paremtą aukštais stulpais, iš kurios atsiveria įspūdingi miesto vaizdai. Edo laikotarpiu daugelyje populiarių vietų buvo statomos didelės verandos ir pagrindinės salės, kad būtų galima sutalpinti daug piligrimų.
Po pagrindine sale yra Otovos krioklys, kur trys vandens kanalai krinta į tvenkinį. Lankytojai gali gerti vandenį, kuris, kaip tikima, turi norus išpildančių galių.
Su šia šventykla susijusi dar viena labai graži tradicija siekianti Edo laikotarpį. Yra toks posakis posakis “nušokti nuo Kiyomizu scenos”. Pagal šią tradiciją, jei kas nors išgyventų 13 metrų šuolį nuo scenos, išsipildytų jo noras. Edo laikotarpiu buvo užfiksuoti 234 šuoliai, iš kurių 85,4 % išgyveno. 1872 m. ši praktika buvo uždrausta. Nerekomenduočiau pakartoti šios praktikos.
Aplankius Kiyomizu tikėtina bus jau vakaras, tad siūlyčiau nusileidus į apačią ramiai pasivaikščioti po senuosius Kioto kvartalus. Kiek paėjus prieisite žymųjį Giono kvartalą kuriame lankėtės praėjusią dieną. Tad pasidžiaukite senąja Japonija prieš išvykdami iš Kioto apžiūrėti kitus Japonijos stebuklus.
